Akivaizdu, kad tautos išrinktiesiems, užuot čiupus jautį už ragų ir bandžius bent jau pristabdyti ekonomikos smukimą bei smaigsčius kitų metų mūsų valstybės finansines gaires, pirmiausia teks viešai skalbti savo baltinius, versti iš kėdės daugumos rinkėjų ir politikų pasitikėjimą praradusį Seimo pirmininką Arūną Valinską, skubiai ieškoti jam pamainos, pergrupuoti politines ordas.
Lengvabūdiškai patikėję juokdariams valstybės vairą, apsijuokėme prieš visą Europą. Galėtume dabar ir patys iš savęs pasijuokti, tik tai jau būtų juokas pro ašaras. Nieko nuostabaus, kad Seimu ir partijomis jau pasitiki vos keli procentai Lietuvos žmonių.
Po netrumpų atostogų, smagių poilsinių kelionių į plenarinių posėdžių salę vėl sugužėję mūsų parlamentarai sugiedojo Lietuvos himną ir netrukus, tvirtindami savo darbų sąrašą, gražiai sutarė, kad Arūną Valinską griaus iš kėdės jau kitą antradienį. Posėdyje paskelbtas Seimo narių pareiškimas dėl nepasitikėjimo parlamento vadovu, Tautos prisikėlimo partijos lyderiu Arūnu Valinsku.
„Tokiu savo elgesiu A.Valinskas daro žalą visai Lietuvos politinei sistemai, menkina piliečių pasitikėjimą valstybe, jos institucijomis, žemina Seimo kaip institucijos ir įstatymų leidžiamosios valdžios vardą bei autoritetą“, – rašoma pareiškime ir siūloma „siekiant užkirsti kelią žeminti Seimo vardą“ atleisti jį iš pareigų.
Toks rudens sesijos scenarijus jau senokai niekam ne paslaptis, juo labiau Arūnui Valinskui, pastaruoju metu priverstam nuolat aiškintis dėl savo ryšių su Kauno nusikalstamai Daktarų grupuotei priskiriamu Rolandu Michalskiu, pravarde Micha. Parlamento vadovo reputacijai skaudžiai smogė ir aršūs nesutarimai jo vadovaujamoje valdančiosiose Tautos prisikėlimo partijoje, jo arogancija.
Dokumentą, kuriame Seimo vedėjas kaltinamas nederamais ryšiais su nusikalstamo pasaulio atstovu, pasirašė visų opozicinių frakcijų atstovai bei valdančiojoje koalicijoje dirbančios, bet ir A.Valinskui oponuojančios Tautos prisikėlimo partijos frakcijos nariai, suskubę persikrikštyti į „Vienos Lietuvos“ frakciją. Pavadinimas gražus, kaip ir „Ąžuolas“, kurį valinskininkai savo atskilusiai frakcijėlei nukniaukė tiesiog iš konservatorių panosės. Tik ar jis galutinai palaidos ankstesnįjį, su kurio žygiavo į rinkimus?
Pramoginių renginių vedėjo įgūdžių nepraradęs Artūras Valinskas tarsi realybės šou scenoje dar bando demonstruoti olimpinę ramybę, matyt, vildamasis, kad aiškų neryžtingumą rodantys konservatoriai ir krikščionys demokratai išsaugos jį poste. O kodėl ne? Tokių vilčių yra. Dauguma opozicinių partijų viešai labai aiškiai išsakė savo požiūrį į Arūną Valinską, neslėpė, kad antradienį balsuos už dabartinio Seimo pirmininko pašalinimą iš posto. Tik Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai, sekdami kažkodėl ryžtą šioje srityje pastaruoju metu praradusiu Andriumi Kubiliumi, trypčioja vietoje tarsi būtų pasiklydę spanguoliaudami liulančiose Dzūkijos pelkėse.
Ką reiškia tas Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos manipuliavimas: tegul kiekvienas balsuoja pagal savo sąžinę?
Kad gausiausia valdančiųjų grupė neturi savo nuomonės arba jos labai smarkiai išsiskyrė? O gal tiesiog gudrauja ir baiminasi, kad viešai paskelbus, jog balsuos prieš A.Valinsko atstatydinimą, to gali nesuprasti tauta. Jei paskelbs, kad balsuos už atsistatydinimą, vėl blogai – supyks Seimo pirmininko gerbėjai ir kai kurie koalicijos partneriai, gali tekti skubiai lipdyti naują koaliciją. Tik ar toks valdančiųjų neryžtingumas, neapsisprendimas yra ne pagaliai į ir taip sunkai riedantį valstybės vežimą?
Kai kurie Tėvynės sąjungai artimi politologai tikina tautą, kad po visų tų karšto politinio rudens sukrėtimų didelių permainų nebus. Naujajame politiniame sezone valdančioji koalicija ir toliau suksis apie Tėvynės sąjungą–Lietuvos krikščionis demokratus, o svarbiausi klausimai taps valstybės biudžeto formavimas ir energetika, „Sodros“ ir apskričių reforma. Apie planus iš ubago atimti lazdą – drastiškai nukarpyti visas pensijas, šie politologai linkę nutylėti.
Ko gero, iš tiesų ir naująjį politinį sezoną konservatoriai bei krikščionys demokratai nepasitrauks iš valdančiųjų tvirtovės ir toliau diriguos Vyriausybei, kurią girti kol kas nėra už ką.
Šiuo metu Seime nematyti jėgos, kuri galėtų suvienyti iškrikusias opozicijos pajėgas ir stoti prie valdžios vairo. Antra vertus, šiuo metu opozicija to nelabai ir nori – dar per anksti. Ekspertai tvirtina, kad dumblėtą ekonomikos dugną pasieksime tik kitais metais, be to, dar artėja žiema su didžiuliais šildymo ir kitais mokesčiais. Tad skubėti nėra kur – tegul murkdosi dabartiniai valdantieji, kol žmonėms dėl blogėjančio gyvenimo trūks kantrybė ir jie jau patys pradės reikalauti tam tikrų permainų. Taigi šio politinio rudens karščiai bus kur kas didesni negu artėjančią bobų vasarą.