Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19-31)
Šiandien – Atvelykis, antrasis Velykų arba Dievo gailestingumo sekmadienis. Prieš vienuolika metų, 2000-ųjų balandžio 30-ą dieną, paskelbdamas seserį Faustiną Kovalską šventąja (tuomet tai buvo Atvelykio sekmadienis), popiežius Jonas Paulius II įsteigė Dievo gailestingumo sekmadienį.
Šiais metais turbūt neatsitiktinai parinkta būtent ši diena, kai popiežius Benediktas XVI skelbia palaimintuoju Joną Paulių II, kuris sugebėjo, kaip ir šv. Faustina, priimti ir perduoti kitiems Dievo gailestingumo žinią.
Iš tiesų, mums tenka atsakomybė kitiems perduoti tai, ką patys esame gavę iš malonės šaltinio, kylančio iš Velykų slėpinio, Kristaus kančios žaizdų. Prisikėlęs Viešpats duoda atleidžiančios, sutaikinančios ir iš naujo atveriančios sielą vilčiai meilės dovaną. Ši meilė pakeičia širdis ir suteikia ramybę.
Velykų vakarą Jėzus pasirodo mokiniams, rūpestingai užsirakinusiems kambaryje, kur niekas negali įžengti, nebent išlaužtų duris. Jo žaizdos vis dar matomos, tačiau jis pasirodo naujoje būsenoje, kuri jam priklauso amžinai, nes jis yra Gyvasis, atsisėdęs Tėvo dešinėje.
Perkeistas, išlaisvintas iš savo mirtingo kūno, jis gali pasirodyti visur: jokios kliūtys nebegali sulaikyti jo atėjimo. Kaip ir buvo pažadėjęs, nepalieka mokinių našlaičiais (Jn 14, 18); jis pasitraukė, bet tik dėl jų pačių gėrio (Jn 16, 7).
Mokiniams nė nespėjus susigaudyti, jis taria įprastą hebrajišką „Šalom“ – „Ramybė jums!“. Prisikėlusysis atneša žadėtą savo ramybę (Jn 14, 27). Jo ramybė ne ta, kurią suteikia pasaulis: ji teka iš jo artumo.
Jėzus suteikia jiems Šventąją Dvasią. Šis veiksmas primena „Pradžios knygą“ – skaitinį, kur Dievas irgi kvėpė pirmąjį žmogų, suteikdamas jam alsavimą – gyvastį. Kaip Adomo alsavimas – gyvastis – atėjo iš Dievo, taip dabar naujasis mokinių dvasinis alsavimas – gyvastis – ateina iš Jėzaus (Jn 19, 30; Pr 2, 7; Ez 37).
Šventoji Dvasia prikelia mokinių tikėjimą, atveria jų gyvenimo horizontą, baimę pakeičia džiaugsmu. Regėdami prisikėlusį Nukryžiuotąjį, jie neištaria nė žodžio, tačiau ši nuostabos pagauta kontempliacija nėra nebyli, ji neatmeta liudijimo pareigos: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.”
Pradžia apaštalams nėra labai padrąsinanti. Pradėjus tik nuo savų, iškart lydi nesėkmė. Štai vienas iš jų, Tomas, yra nesukalbamas ir nenori priimti džiaugsmingos Prisikėlimo žinios, kuri sudaro skelbiamos misijos branduolį.
„Mes matėme Viešpatį!“ – džiūgaudami skelbia apaštalai, bet Tomas, kurio nebuvo tą vakarą, prigesina jų euforiją ir netiki jų liudijimu. Jis nori pamatyti, paliesti, asmeniškai išsiaiškinti. Tomas nepasitiki net regėjimu. Akys gali apgauti, todėl jis nori paliesti.
Iš tiesų, jis neužtrenkia durų, neužsirakina savo pozicijoje, nepadeda taško vieną kartą ir visiems laikams, manydamas, kad jau problema išspręsta: po aštuonių dienų jį randame kartu su kitais apaštalais kambaryje. Juk jei nebūtų norėjęs tikėti arba vėl įtikėti, nebūtų ten buvęs. Jis nori pamatyti, paliesti – taigi jis ieško.
Po savaitės Jėzus vėl pasirodo mokiniams. Pirmą kartą jis ėmėsi iniciatyvos parodyti jiems savo rankas ir šoną. Dabar irgi kviečia Tomą įsitikinti tų pačių žaizdų dėka, kad tai – jis. „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ (1 Jn 1, 1).
Tomas yra ant slenksčio tarp dviejų tikinčiųjų kartų. Jis priklauso „iš anksto paskirtų liudytojų“ (Apd 10, 41) grupei, kuri matė Prisikėlusįjį, o taip pat ir tiems, kurie per amžius iš kartos į kartą priims tikėjimą, ateinantį ne tik iš apaštalų liudijimo, bet ir iš ieškojimų, nusivylimų, abejonių.
Skausmas, blogis, neteisybė, mirtis, ypač kai kenčia nekaltieji, – visa tai yra išbandymas mūsų tikėjimui. Ir vis dėlto, Tomo netikėjimas pasirodo esąs brangus bei naudingas, nes padeda mums atsikratyti klaidingo Dievo suvokimo ir atrasti tikrąjį jo veidą – veidą gailestingojo Dievo, kuris Jėzuje Kristuje prisiėmė kenčiančios žmonijos žaizdas.
Tomas gavo iš Viešpaties ir perdavė kitiems tikėjimo dovaną, užgrūdintą Kristaus kančios ir mirties bei sutvirtintą susitikimu su Prisikėlusiuoju. Tas tikėjimas buvo beveik miręs, bet jį atgaivino prisilietimas prie Kristaus žaizdų. Savo žaizdose Prisikėlusysis ne paslėpė, bet parodė ir dabar visiems teberodo žmogaus kančias ir vargus.
„Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24), – šiais žodžiais šv. Petras kreipdavosi į pirmuosius atsivertusiuosius. Šitos žaizdos Tomui iš pradžių buvo kliūtis tikėti, nes jos bylojo apie Jėzaus pralaimėjimą. Tačiau tos pačios žaizdos, susitikus su prisikėlusiu Viešpačiu, tapo pergalingos meilės įrodymu.
Būtent šios gailestingumo žymės, kurias Kristus prisiėmė iš meilės žmonėms, padeda mums suprasti, kas yra Dievas. Tik tas Dievas, kuris myli iki galo ir kuris prisiima mūsų žaizdas bei mūsų skausmą, ypač nekaltą kentėjimą, yra vertas tikėjimo.