Mūsų eros pradžioje Jerichas buvo turtingas ir svarbus miestas, įsikūręs Jordano upės slėnyje. Jis kontroliavo pagrindinius kelius, vedančius į Jeruzalę bei į rytinį Jordano upės krantą. Šalia miesto driekėsi palmės bei visame pasaulyje žinomi balzaminiai medžiai, kurių kvapas pripildydavo orą kelis kilometrus aplinkui.

Ten augo ir evangelijoje minimas šilkmedis (sikomoras), kuris atkeliavo iš Egipto ir gerai pritapo šiltame Jericho, esančio 300 metrų žemiau jūros lygio, klimate. Žydų istorikas Juozapas Flavijus († apie 100) Jerichą vadino „dieviškąja žeme“, „pačia derlingiausia Palestinoje“.

Romėnai iš Jericho vežė datules ir balzamą. Jų paskirtiems iš vietinių gyventojų mokesčių surinkėjams, muitininkams gyvenimas buvo lengvas – palyginus su kitais Palestinos miestais, čia įplaukos buvo žymiai didesnės, tačiau troškimas dar daugiau turėti turbūt vis tiek nemažėjo.

Pasak evangelisto Luko, Jėzaus laikais Jeriche gyveno muitininkų viršininkas ir turtuolis Zachiejus (aramėjiškai „Zakki“ – „Tasai, kurį Dievas prisimena“). Mieste žmonės jį laikė nusidėjėliu – nesąžiningai elgėsi rinkdamas mokesčius, o nuolat liesdamas pagonių monetas, religiniu požiūriu buvo nešvarus.

Jėzus ėjo per Jerichą. Zachiejus, be abejo, buvo girdėjęs apie Jėzų, prie kurio veržėsi minios. Jėzus darė nepaaiškinamus stebuklus, jis pagydė visame mieste žinomą elgetą Bartimiejų (Mt 10, 46-52). Tad jis trokšta pamatyti į Jerichą atvykusį Jėzų. Tačiau būdamas mažo ūgio negalėjo pro minią jo išvysti.

Greičiausiai evangelistas Lukas mums kalba ne vien apie Zachiejaus fizinį sudėjimą. Minia arba miesto šurmulys vargu ar padeda pamatyti Jėzų. Žinoma, Zachiejus nėra nė kiek aukštesnis už šią minią, kaip ir kiekvienas iš mūsų: juk ir mes dažnai nebesugebame pakilti aukščiau už daugumos mąstymą.

Zachiejus turėjo pabėgti į priekį, išeiti iš minios ir įlipti į medį. Minia nėra tik postmodernioji visuomenė, kuri mus supa; dažniausiai mūsų širdis yra apsupta daugybės minčių ir rūpesčių, kurios mums neleidžia išeiti iš savojo egoizmo. Tad kiekvieno mūsų širdyje yra minia, iš kurios reikia išeiti. O medis, į kurį galėtume įsilipti, visų pirmiausia simbolizuoja maldą ir tylą vienumoje. Zachiejus medyje nemojavo rankomis ir nešaukė, jis tik tyliai laukė ir tikėjosi, kad Jėzus praeis ir jis galės jį pamatyti. Medis taip pat simbolizuoja ir kitą žmogų, galintį mums padėti išeiti iš sudėtingų gyvenimo situacijų, į kurias dažniausiai įkliūname besivadovaudami vien tik savo išmintimi.

Jėzui stabtelėjus ir pažvelgus aukštyn, situacija galėjo atrodyti skausminga ir gėdinga: pasislėpęs muitininkas demaskuojamas visų akyse. Kai kurie žmonės veikiausiai nepraleidžia progos pasišaipyti iš medyje sėdinčio turtuolio arba šiandien sakytume – besimeldžiančio ir tikinčio žmogaus.

Jėzus tarė: „Zachiejau, greitai lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. „Apsilankyti“ yra tas pats graikiškas žodis, kurį randame pasakojime apie du Emauso mokinius, kai jie sako Viešpačiui: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ (Lk 24, 29). Šį žodį dažnai vartoja Jono evangelija, norėdama nusakyti artimą Viešpaties buvimą žmogaus gyvenime. „Apsilankyti“, „apsistoti“, „apsigyventi“ yra žodžiai, išversti iš to paties graikiško žodžio, kaip ir šiame tekste: „Man reikia šiandien apsistoti tavo namuose“.

„Namas“ – tai ne tik tarp sienų esanti erdvė su stogu, bet taip pat ir visi gyvenimo jausmai bei santykiai, kuriami namo viduje, tarp šių sienų. Ir būtent ten, į tuos namus, į Zachiejaus gyvenimo patirtį, Jėzus nori įžengti ir apsistoti, nori tam tikra prasme ten ateiti ir apsigyventi. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).

Minia murmėdama kritikuoja Jėzų, kad jis susitepa lankydamasis nešvaraus žmogaus namuose. Jei anksčiau Jėzus turėdavo vienas gintis nuo kaltinimo, jog „šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Lk 15, 2), tai dabar pats Zachiejus imasi iniciatyvos ir atskleidžia tai, ką jame nuveikė Jėzaus gailestingumas: iš godaus ir sukto muitininko tapo savo neteisybes suvokiančiu žmogumi.

Jei ankstesni jo darbai jį kaltindavo, tai darbai, kuriuos ryžtasi atlikti, liudija jo naudai. Po susitikimo su Jėzumi, jis sako: „Pusę savo turto aš atiduodu vargšams“. Gana tikroviškas žingsnis: Zachiejus nesako „atiduosiu viską“, bet – „pusę savo turto“. Nustato tam tikrą ribą ir jos laikosi. Vadinasi, jis nurodo tikrovišką kelią, kaip įvertinti savo situaciją ir apsispręsti, nuo kur pradėti tos situacijos keitimą. Svarbu įvardinti nuosaikų ir konkretų atsivertimo dydį bei jo laikytis.

Jėzus patvirtina pasikeitimą, kurį Zachiejus įvardijo: šie namai nebėra daugiau nusidėjėlio namai, bet vieta, kur įžengė išganymas; jis taip pat yra Abraomo sūnus, vadinasi, Dievo pažadų gavėjas. Zachiejaus atsivertimas yra ypatingas įvykis, kuris aiškiai parodo Jėzaus misijos esmę: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.

Zachiejaus atvejis nuostabiai pavaizduoja, kad išganymas yra Dievo dovana per Jėzų Kristų, kuris sudaro sąlygas, jog iš žmogaus širdies galėtų iškilti geri darbai. Tačiau išganymo dovana atkeliauja per dialogą tarp Viešpaties ir žmogaus. Reikalinga žmogaus atsakomybė, jo laisvas atsiliepimas į šią dovaną, kuri yra jam pasiūlyta.

Zachiejaus „taip“ buvo ištartas palaipsniui ir skirtingais gestais: pirmiausiai bėga ir lipa į medį, paskui džiaugsmingai atveria savo namus Viešpačiui ir galiausiai atiduoda pusę savo turto vargšams bei atlygina padarytas skriaudas. Tai susitikimas, kuris gali pasikartoti daugeliui, bet gali ir neįvykti, kaip rašo poetas Eugenio Montale († 1981) trumpame eilėraštyje, užbaigtame tokiais karčiais žodžiais: „Deja, nemoku laipioti medžiais,/ o net ir pasistiebęs,/ nepamačiau Viešpaties“.