Sekmadienio Evangelija. Vienas Dievas Trejybėje

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 16–20)

Tai, kad Dievas egzistuoja ir yra vienas, kad yra Kūrėjas ir istorijos Viešpats visa tai padedami proto galime pažinti iš kūrinijos. Taigi pirmasis Dievo pažinimas kyla iš jo kūrinijos pažinimo, nes žmogaus protas yra suderintas ir gabus pažinti Dievą iš to, ką jis nuveikė pasaulyje.

Akivaizdu, kad kūrinys Kūrėjo atžvilgiu yra išorėje: mes, žmonės, galime Dievą pažinti iš išorės, iš gamtos, stebėdami visatą. Tačiau kas yra Kūrėjas savyje, koks yra jo „privatus", vidinis gyvenimas ir pasaulis?

Jėzus Kristus praskleidė šį paslapties šydą, kad galėtume Dievą pažinti ne tik iš kūrinijos, tačiau ir iš Apreiškimo. Dievas prabilo žmogui ir apsireiškė per savo Sūnaus įsikūnijimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą dėl pasaulio išganymo (Jn 3, 16), taip paskelbęs, kad jis savo vidiniame gyvenime yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Todėl Vatikano I Susirinkimas, vykęs 1870 metais, sako, kad Švenčiausia Trejybė yra tikėjimo slėpinys, vienas tų Dieve slypinčių slėpinių, apie kuriuos nebūtų galima žinoti, jei jie nebūtų apreikšti iš aukštybių.

Dievas istorijos laike palaipsniui atskleidė žmogui save ir savo planus. Šią apreiškimo dinamiką galime nesunkiai pastebėti skaitydami Šventąjį Raštą. Bet įtikimiausiai viską papasakojo Jėzus, apreiškęs ne tik Dievo vidinį pasaulį, tačiau ir jo tikslus, intenciją bei veikimo, rūpinimosi žmogumi būdą.

Tai nebuvo teorinis išdėstymas, tačiau apreiškimas pačiu savimi: gimimu, gyvenimu, žodžiais, darbais, kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Jėzus parodė Dievo požiūrį į žmogų. Per jį buvo pasakyta viskas, ką apie Dievą turime žinoti, ir ko turime iš jo mokytis.

Dievo darbai apreiškia, kas jis yra kaip toks; ir atvirkščiai – giliausias jo Būties slėpinys padeda geriau suprasti visus jo darbus. Panašiai yra ir su žmogaus asmeniu. Asmuo pažįstamas iš jo darbų, o kuo geriau pažįstame asmenį, tuo geriau suprantame jo elgesį.

Akivaizdu, kad mokymas apie Trejybę nėra skaičiaus problema ar savotiška aukštoji matematika, mėginanti parodyti, kaip viena ir ta pati tikrovė gali vienu metu būti vienas ir trys. Trejybę galima suprasti tik remiantis meilės prigimtimi.

Mylėti – tai trokšti būti viena su kitu neištirpstant kitame. Meilė nesugeria kito, ji gali būti viena išlaikanti savo ir kito tapatybę bei surandant didžiausią pasitenkinimą. Meilė gali būti viena pripažįstanti kito kitoniškumą.

Šia prasme mokymas apie Trejybę yra tikslus pasakymo: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16) išskleidimas. Dievas nėra vienišas Dievas, jis pats savaime yra bendrystė ir tik todėl gali mums pasiūlyti savo bendrystę.