Jis sakė jiems:
„Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.
Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams!“ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus.
Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.
Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: „Jums čia pat Dievo Karalystė!“
O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: „Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo Karalystė jau čia pat!“ Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.“
Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo.“
O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“ (Lk 10, 1–12. 17–20)
Jėzus išsiunčia į misiją 72 mokinius. Kai kuriuose rankraščiuose rašoma 70. Skaičius 72 ar 70 yra ir simbolis. Pradžios knygoje, pagal graikišką Septuagintos vertimą, rašoma, jog pasaulyje yra 72 tautos, pagal hebrajišką vertimą – 70 tautų (Pr 10).
Bet prieš konkrečią veiklą, pirmiau eina malda: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10, 2). Kodėl reikėtų prašyti Dievą siųsti daugiau darbininkų? Jis nori įtraukti mus į savo darbą. Esame „Dievo bendradarbiai“ (2 Kor 6, 1).
Šv. Augustinas († 430) sako: „Dievas mus sukūrė be mūsų pritarimo, tačiau mūsų neišgano be mūsų pritarimo.“ Kita vertus, malda jau yra apaštalavimas bei apsaugo nuo aklo aktyvumo.
Jėzaus siunčiami mokiniai ėjo į visus miestus ir kaimus, į kuriuos vėliau jis pats ketino vykti, todėl mokinių pasiuntinybė yra susijusi su kelio paruošimu Jėzaus atėjimui: „Dievo Karalystė jau čia pat!“ (Lk 10, 11).
Senajame Testamente tik Viešpats siųsdavo savo pasiuntinius, todėl „siuntimo” sąvoka įgijo mesijinį atspalvį. Jėzus yra Tėvo siųstasis, o dabar savo ruožtu siunčia mokinius. Visos keturios evangelijos ne kartą pabrėžia šį gestą.
Jėzus juos siunčia po du, panašiai kaip siuntė Dvylika. Dviese ne tik lengviau susidoroti su užduotimi. Siuntimo po du prasmė išryškėja žvelgiant į Įstatymą: įvykiui autentiškai paliudyti buvo būtini bent du liudytojai (Įst 19, 15). Be to, Gerosios Naujienos žinia yra ne asmeninis, bet bendruomeninis dalykas.
Mokiniai rizikuoja susidurti su pasaulio priešiškumu: „Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų” (Lk 10, 3). Jis siunčia mus į pasaulį kaip avis tarp vilkų, bet kartu ir pažada būti su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Šv. Jonas Auksaburnis († 407) vienoje savo homilijų komentuoja: „Kol būsime kaip avinėliai, laimėsime, net jei mus suptų vilkų gausybė. Bet jei ir mes patys tapsime vilkais, būsime nugalėti, nes Ganytojas neateis mums į pagalbą.“
Ir to pasekmė – kas nori būti Viešpaties mokiniu ir jo siųstuoju, turi būti pasirengęs taip pat kančiai ir kankinystei, kad pasaulyje triumfuotų gėris, meilė, taika. Tai sąlyga, kad gebėtume tarti įžengę į kiekvieną tikrovę: „Ramybė šiems namams!“ (Lk 10, 5).
Jėzaus mokiniui turėtų būti būdingas neturtas ir pasitikėjimas Dievo apvaizda. Nuo pasaulio priešiškumo neapsaugos nei pinigai, nei krepšys, nei patogus apavas. Vienintelis tikras mokinio bagažas yra jo ramybė, kurią jis gali perduoti kitiems.
Apaštalas Paulius mums primena, kas yra šis ramybės šaltinis: „Patsai ramybės Viešpats tegul teikia jums ramybę visada ir visais būdais“ (2 Tes 3, 16).
Jėzus liepia kelyje su niekuo nesisveikinti, nes, rytiečių papročiu, pasisveikinus reikėdavo pasišnekučiuoti ir ilgokai sugaišti. Jis nori apsaugoti mokinius nuo tuščių plepalų, kai įsileidžiama į ilgus ir dažnai bereikšmius svarstymus ar apkalbas.
Jau pranašas Eliša, išleisdamas tarną Gehazį į kelionę, sakė: „Jeigu ką nors sutiksi, nesveikink, ir jeigu kas tave sveikins, neatsakyk“ (2 Kar 4, 29). Tarnas buvo pasiųstas prikelti mirusio šunemietės vaiko. Reikalavimas nieko nesveikinti kelyje rodo reikalo svarbumą – tai gyvybės ir mirties klausimas.
Jėzus iš anksto pranašauja mokiniams, jog jų laukia ir nepasisekimai. Nesėkmės nesustabdys Dievo Karalystės plitimo. Dulkių nusikratymo gestas reiškia ne panieką, o atsiskyrimą. Išvaryti iš Pisidijos Antiochijos Paulius ir Barnabas taip pat prieš juos atstūmusius žydus nusikratė nuo kojų dulkes (Apd 13, 51).
Septyniasdešimt du mokiniai iš misijos grįžo pakilia nuotaika. Jie buvo Dievo Karalystės atėjimo liudininkai, matė, kaip Dievo galybė įveikia blogio jėgas. Viešpaties vardu jie išvarinėdavo demonus. Jėzus patvirtina mokiniams, kad valdžia piktosioms dvasioms kyla iš jo.
Tačiau Jėzus perspėja mokinius per daug nesusižavėti išoriniais ženklais, atliktais darbais, bet verčiau kreipti vidinį žvilgsnį į tai, kas akimis nėra matoma: „Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20).