Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: ’Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį‘.“
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau.“
Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2, 1–12)
Kristaus Apsireiškimas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasirodymas, yra daugialypis slėpinys. Lotyniškoji tradicija tai tapatina su išminčių apsilankymu pas Kūdikėlį Jėzų Betliejuje ir pirmiausia aiškina kaip Izraelio Mesijo apsireiškimą pagonių tautoms.
O Rytų tradicijoje pirmenybė teikiama Jėzaus krikšto Jordano upėje momentui, kai jis apsireiškė kaip Šventosios Dvasios pateptas viengimis dangiškojo Tėvo Sūnus. Jono evangelijoje kviečiama apsireiškimu laikyti ir vestuves Kanoje, kur Jėzus, vandenį paversdamas vynu, „parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį“ (Jn 2, 11).
Šviesa, suspindusi Kalėdų naktį ir apšvietusi Betliejaus tvartelį, šiandien sušvinta ir apsireiškia visiems žmonėms. Viešpaties Apsireiškimas yra šviesos slėpinys, simboliškai ir teologiškai išreiškiamas pirma išminčių keliaujančia žvaigžde. Tikrasis šviesos šaltinis, „šviesa iš aukštybių“ (Lk 1, 78), yra vienintelis Kristus.
Šiais Tikėjimo metais, prasidėjusiais 2012 m. spalio 11 dieną ir pasibaigsiančiais 2013 m. lapkričio 24 dieną, esame kviečiami prisiminti, kad tikėjimas yra kelionė, kuri trunka visą gyvenimą ir veda į bendrą su Dievu gyvenimą.
Rytų išminčiai palieka savo susikurtą saugumą, aplinką ir leidžiasi į šią kelionę. Jie tai apibūdina paprastai: „Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2). Jie eina „pagarbinti“. Tai teologiškai gilus pasakymas, kurį evangelistas Matas dar kartą pakartoja: „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11).
Jie žino ką reiškia „garbinti“ (gr. „proskynesis“), nes ši praktika radosi pas juos, Rytuose, karalių rūmuose. Pirmą kartą Naujajame Testamente šis žodis būtent čia ir užrašomas; tai pirmasis Kristaus dieviškumo atpažinimas.
Verta atkreipti dėmesį, jog žvaigždė jų nelydėjo žingsnis po žingsnio visos kelionės metu. Ji nepašalino nežinios, nepanaikino sunkumų. Jų kelionė nebuvo lengva: teko patirti pavojus, tamsą, abejones, netikėtumus. Tikėjimo kelias niekada nėra lengvas. Tačiau išminčiai mokėjo įveikti nusivylimą. Atvykę į Jeruzalę, jie greičiausiai pamanė, kad kelionės tikslas jau pasiektas.
Išminčiai kreipiasi į tuos, kurie turėtų kažką žinoti. Išties Erodas disponuoja nemaža „ekspertų“ grupe: aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams šita vieta gerai pažįstama, tačiau jie niekada ten nebuvo įžengę.
Čia aptinkame šios ypatingos kelionės lemtingą momentą. Būti šalia tikslo ir pripažinti, kad Šventojo Rašto profesionalai, religijos mokytojai, pasiliko savo vietose, „prikalti“ prie savo katedrų ir sakyklų, besirūpinantys tik teoriškai šiuo įvykiu, informuoti, bet neįtraukti, žino viską, bet kelią nueiti palieka kitiems.
Ir būtent čia, Jeruzalėje, išminčiai iš Rytų nepasipiktina, nenumoja ranka, jie ramiai tęsia kelionę ir pasiekia tikslą: „Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis“ (Mt 2, 9).
Šiandien taip pat norint atrasti Jėzų, kaip ir Rytų išminčiams, reikia eiti pro Jeruzalę, tai yra pro Bažnyčią. Daug kas bando ieškoti Jėzaus šalia Bažnyčios. Bet tai yra iliuzija. Negalima galvos atskirti nuo kūno, negalima atrasti Kristaus anapus jo bendruomenės, jo žodžio, jo sakramentų.
Galbūt atrodo, kad tai apsunkina ar net daro neįmanomą kelionę, tačiau tikėjimo branda vargu ar įmanoma be išmėginimų (1 Pt 1, 5–9). Nereikia leistis, kad nepasisekimai parblokštų, nereikia atsisakyti tikėjimo net ir tada, kai atsitrenkiate į tikinčiųjų veidmainystes ar tokius kunigus, kurie turi rankose visus atsakymus į visas problemas, bet neturi vienintelio atsakymo, kuris jus domina, tai yra tikėjimo patirties.
O Bažnyčia išties turi būti atnaujinama tiek ganytojų, tiek ir tikinčiųjų gyvenimo liudijimu: juk esame pašaukti neapsunkinti prieigos prie Kristaus Apsireiškimo, bet priešingai, savo gyvu tikėjimu ir veiklia meile leisti suspindėti pasaulyje Viešpaties mums paliktam tiesos žodžiui.
Popiežius Paulius VI († 1978) pagrįstai atkreipė dėmesį: „Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai.“ Todėl popiežius Benediktas XVI, prieš keletą metų kreipdamasis į kunigus, priminė:
„Kad mumyse neatsivertų egzistencinė tuštuma ir neiškiltų pavojus mūsų tarnybos veiksmingumui, turime vis iš naujo savęs klausti: Ar tikrai esame persisunkę Dievo žodžiu? Ar tai tikrai maistas, kuriuo gyvename labiau negu šio pasaulio duona ir daiktais? Ar tikrai jį pažįstame? Ar mylime? Ar tikrai jis mus taip giliai paliečia, kad pertvarko mūsų gyvenimą, mūsų mąstymą? Kaip Jėzus pašaukė Dvylika, kad šie būtų su juo (Mk 3, 14), ir tik po to išsiuntė juos skelbti, lygiai taip ir mūsų dienomis kunigai pašaukti perimti tą naują gyvenseną, kuriai pradžią davė Jėzus ir kurią sava padarė apaštalai.“