Jeruzalės šventykla, pastatyta Saliamono maždaug prieš 3000 m., buvo laikoma vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Jėzus sako, kad ji bus sugriauta.
Apeiginį nešvarumą (hebr. „tumah“) gali pašalinti tik šventykloje atliekamas specifinis aukojimas. Nesant šventyklos, visi judėjai laikomi rituališkai nešvariais.
Todėl Jėzaus bendraamžių ausims buvo baisu girdėti, kad Jeruzalės šventykla bus sugriauta iki pat pamatų. Mums sunku įsivaizduoti analogišką netektį.
Žinia apie didingiausių bažnyčių, katedrų ar bazilikų griuvimą nebūtų tolygi, nes be jų pasaulyje yra tūkstančiai kitų maldos namų (Mt 18, 20).
Praėjus keturiasdešimčiai metų po Jėzaus mirties ir priskėlimo, žydai, varginami Romos vietininkų, klaidinami apsišaukėlių mesijų, sukilo prieš galingą romėnų valdžią.
Imperatorius Vespasianas malšinti sukilimo pasiuntė savo sūnų Titą. Galinga kariuomenė priartėjo prie Jeruzalės ir apsupo miestą iš visų pusių, kad niekas iš jo nepabėgtų.
Žydų tarpusavio nesutarimai, mieste kilęs badas ir įvairios ligos greitai palaužė žydų pasipriešinimą, ir 70 m. rugpjūčio 16 d. romėnų kariuomenė nesunkiai įsiveržė į miestą.
Prasidėjo baisios žudynės. Nuo bado, ligų ir kalavijo žuvo apie milijonas žmonių. Likę gyvi pateko į nelaisvę.
Gražioji Saliamono šventykla – žydų pasididžiavimas – buvo ligi pamatų sugriauta; iš jos neliko „akmens ant akmens” (Lk 21, 6).
Po to 132 m. žydai, suklaidinti apsišaukėlio mesijo Bar Kochbos, dar kartą sukilo prieš galingąją Romą ir buvo galutinai palaužti. Jeruzalė sulyginta su žeme.
Ištremtiems iš miesto žydams uždrausta čia lankytis, išskyrus vieną kartą per metus, kad prie Jeruzalės griuvėsių apraudotų savo sugriautą miestą ir šventyklą.
Šventykla neatstatyta iki šiol, o buvusią šio statinio didybę galima pajusti prie išlikusios Raudų sienos.
Gėrėtis daiktų gražumu yra teisinga, tačiau neužmiršti jų trapumo taip pat svarbu. Dievui svarbiau ne išorė ar iš marmuro pastatyta šventykla, bet žmogus ir jo širdies grožis, kuris yra amžinas.