O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!‘? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“
Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo.“
O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. (Jn 12, 20–33)
Iš tiesų, kviečio grūdas pirmiausia yra pats Jėzus. Kaip kviečio grūdas jis krito į žemę savo kančioje ir mirtyje bei išdygo ir davė vaisių savo prisikėlimu. „Gausūs vaisiai“, kuriuos jis atnešė, yra jo mistinis kūnas, Bažnyčia, kuri gimė iš Velykų slėpinio.
Tačiau mažojo kviečio grūdo istorija mums taip pat padeda geriau suprasti mus pačius ir mūsų egzistencijos prasmę. Pasakęs apie kviečio grūdą, Jėzus tęsia: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25).
„Nekęsti“ – semitinis pasakymas „mylėti mažiau“ (Įst 21, 15–17). Išties, kas nori gyventi tik dėl savęs, žvelgdamas tik į save, būtent tas praranda gyvenimą. Gyvenimas tampa nuobodus ir tuščias. Tik atsisakant savęs, tik dovanojant save kitiems, tik ištariant „taip“ didesniam – Dievo – gyvenimui, tik tada ir mūsų gyvenimas tampa platus ir didingas.
Kristi į žemę ir apmirti, vadinasi, ne tik atneši vaisių, bet ir „išsaugoti gyvenimą“, t. y. toliau gyventi. Kas nutinka grūdui, kuris atsisako kristi į žemę? Arba atskridęs paukštis jį sulesa, arba kokiame nors užkampyje likęs sudžiūva ar supelija, arba yra sumalamas į miltus ir suvalgomas.
Jei žmogus nepereina per pokyčius, kurie kyla iš tikėjimo ir krikšto, jei žmogus nepriima gyvenimo kryžiaus, bet lieka su savo egoizmu, tai viskas tuo ir baigiasi – jo gyvenimas išsenka: jaunystė, senatvė, mirtis. Bet jeigu žmogus tiki ir paima kartu su Jėzumi savo kryžių, priešais jį atsiveria amžinybės horizontas.
Būna situacijų jau šiame gyvenime, kai palyginimas apie kviečio grūdą mus padrąsina. Kartais žmogus kažką planuoja, stengiasi, dirba, turi gyvenimo tikslą – ir štai netikėtai mato, kaip viskas prasmego lyg į kiaurą žemę ir mirė, t. y. nepasisekė arba buvo atimta iš jo ir patikėta kitam.
Reikia neužmiršti kviečio grūdo ir neprarasti vilties. Mūsų geriausi projektai ir jausmai (kartais tai gali būti vyro ir moters santuoka arba pašvęstasis gyvenimas) neišvengiamai turi pereiti pro tam tikrą tamsą ir žiemos šaltį, kad atgimtų apvalyti ir vaisingi.
Jei nepalūžtame išbandymuose, nebijome pasivesti Dievo valiai, tampame panašūs į žiemkenčius, kurie, peržiemoję dirvos tamsą, pavasarį atgyja.
Pagaliau šie kviečio grūdai, kurie krinta į žemę ir miršta, esame mes patys: mūsų kūnai neišvengiamai vieną dieną sugrįš į žemę. Bet Jėzus garantuoja, kad mūsų taip pat laukia naujas pavasaris. Mes prisikelsime iš mirties, ir šį kartą tam, kad daugiau nebemirtume.