Sekmadienio Evangelija. Savęs ganymo menas

Jėzus kalbėjo: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą.

Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo.“ (Jn 10, 11–18)

Tradiciškai Velykų trečiasis sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Kristaus, gerojo ganytojo, paveikslas užkariavo krikščionių širdis. Šiuo paveikslu Kristus įžengė į krikščioniškojo meno pasaulį. Patys seniausi Jėzaus atvaizdai katakombose ir ant sarkofagų vaizduoja jį, dėvintį piemens rūbą ir nešantį ant pečių atrastą avį.

Šiuo įvaizdžiu atskleidžiama Jėzaus tapatybė ir misija: Įsikūnijimo slėpinyje dieviškasis Žodis priima ant savo pečių žmogiškąją prigimtį, visą nuklydusią žmoniją kartu, ir ją parneša į Tėvo namus (Lk 15, 4–5).

Šiandienė Gerojo Ganytojo šventė mums taip pat primena, kad kiekvienas iš mūsų esame pašaukti būti ganytojais. Ir visų pirma ne kitų, bet savo vidinio gyvenimo ganytojais. Esame atsakingi už savo gyvenime daromus pasirinkimus, kad nepraganytumėm savęs amžinai.

Ar mes gebame vadovauti, vesti, ganyti savo minčių, troškimų, emocijų kaimenę? Ar nebūna priešingai, kad kokia nors pikta mintis ar neigiamas jausmas mums vadovauja ir atskiria mus nuo mūsų širdies, nuo artimo, nuo Dievo? Panašiai, kaip avį atskiria vilkas nuo kaimenės.

Šiais Pašvęstojo gyvenimo metais galime prisiminti vienuolių patirtį. Jie maldoje ir kasdieniuose darbuose į pagalbą pasitelkia budrumą, dėmesingumą, atidų minčių ir jausmų stebėjimą.

Juk piemuo, sergėdamas kaimenę, negali užmigti, jis turi budėti ir su meile stebėti savo avis. Jis juk veda kaimenę, o ne avys jį veda ir gano. Taip ir mes esame kviečiami būti budrūs, atidžiai žvelgti į visa, kas mus gali atitolinti nuo Kristaus ramybės.

Dykumos tėvai ir motinos pataria: „Atsiklausk kiekvienos savo minties ir sakyk jai: ar esi viena iš mūsiškių, ar viena iš mūsų priešininkų? Ir jeigu ji priklausys taviškiams, tada tave užlies ramybė. Tačiau jeigu ji priešininkų, tada sudrums tavo širdį.“

Iš Dievo ateinančios mintys ir įkvėpimai veda mus į žalias ganyklas, prie ramių vandenų, atgaivina mūsų gyvastį, veda teisumo takais (Ps 23). Mintys, ateinančios iš mūsų egoizmo arba iš piktosios dvasios, veda į nuodėmę, tamsą ir mirtį.

Žinoma, per visą mūsų gyvenimą yra ir bus didesnių ar mažesnių išbandymų, sukrėtimų, gundymų, kurie mus išveda iš kantrybės, pasėja nerimą, aistrą, pyktį. Tai yra neišvengiama, tačiau mes neturime pasiduoti.

Dykumų vienuoliai tokiais atvejais stengdavosi kovoti ir atsikratyti tos piktos minties, ištardami tyliai trumpą maldą, pavyzdžiui: „Aba, Tėve!“ arba „Viešpatie Jėzau, pasigailėk manęs!“

Šioje kovoje būtina gręžti savo vidinį žvilgsnį į Viešpatį, į jo žodį, kuris yra žibintas mūsų takui (Ps 119, 105). Tik taip diena po dienos atsinaujina mūsų vidinis žmogus, tik taip mes tampame panašūs į Jėzų Kristų, gerąjį ganytoją.