Sekmadienio Evangelija. Puikybės nuodėmė

Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi:

'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'.

O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!'

Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ (Lk 18, 9–14)

Muitininkas su visomis savo neginčijamomis nuodėmėmis stovi priešais Dievą teisesnis negu fariziejus su visais savo tikrai gerais darbais ne todėl, kad muitininko nuodėmės nėra išties nuodėmės, o fariziejaus geri darbai nėra geri darbai.

Tai nereiškia, kad gėris, kurį žmogus daro, Dievui nėra apskritai joks gėris ir kad žmogaus padarytas blogis Dievui nėra blogis ar menkniekis.

Tikroji priežastis, kodėl muitininkas buvo nuteisintas, o ne fariziejus, yra ta: fariziejus jau nebesuvokia, kad ir jis turi nuodėmių ir yra padaręs klaidų. Jo sąžinė visiškai rami. Tačiau ši sąžinės tyla jį padaro nepasiekiamą Dievui ir kitiems.

O sąžinės šauksmas, kuris neduoda muitininkui ramybės, įgalina patirti tiesą ir meilę. Todėl Jėzus sėkmingai gali keisti, išskyrus skrupulingos sąžinės atvejais, nusidėjėlių širdis, nes jie nėra tapę nepralaidūs šiam perkeitimui, kurio Dievas trokšta iš jų, kaip ir iš kiekvieno mūsų.

Lozorius prašė duonos (Lk 16, 21), dešimt raupsuotųjų – išgijimo (Lk 17, 13), našlė reikalavo teisingumo (Lk 18, 3), o muitininkas prašo esminio dalyko – nuodėmių atleidimo. Ir tai daro tyloje, nedaugiažodžiaudamas, mušdamasis į krūtinę ir nuleidęs galvą, nes žino, kad Viešpats jį girdi ir mato.

Šie keli žodžiai ir gestas pasiekė ir mūsų liturgiją: „Kyrie eleison!“ (gr. „Viešpatie pasigailėk!“). Taip pat išpažinties metu, kunigui teikiant išrišimą, mušamės į krūtinę ir tyliai sakome: „Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)!“

Panašiai ir šv. Mišių pradžioje, per gailesčio aktą „Prisipažįstu visagaliam Dievui“, tardami žodžius: „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“, mušamės tris kartus į krūtinę.

Muitininko malda atveria Dievo širdį ir jis grįžta namo nuteisintas. Tiesa, nuteisinimas neapriboja žmogaus laisvės ir pasirinkimo, bet duoda pradžią žmogaus laisvam atsakui bendradarbiauti su Dievo malone, kuri padaro jį pajėgų gyventi šviesoje ir atitikti Dievo valią.

Todėl įdomu, kokia kryptimi pasuko muitininkas po maldos šventykloje? Ar pasikeitė jo gyvenimas? Mes nežinome, Evangelija apie tai nieko nesako, tačiau ateinantį sekmadienį muitininkų viršininkas Zachiejus, susitikęs Jėzų ir priėmęs jį į savo namus, pusę savo turto atiduos vargšams ir, jei ką nors bus nuskriaudęs, grąžins keturgubai (Lk 19, 1–10).