Sekmadienio Evangelija. Prisikėlimo rytas

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“

Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo.

Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1–9)

Iš šv. Melitono Sardiečio († 194) „Velykų homilijos“

Daug kas pranašų buvo skelbta apie Velykų slėpinį, tai yra apie Kristų, „kuriam garbė per amžių amžius. Amen“ (Gal 1, 5). Jis atėjo iš dangaus žemėn dėl kenčiančio žmogaus; Mergelės įsčiose jis apsivilko jo prigimtį ir gimė žmogumi; jis patyrė kenčiančio žmogaus skausmus priimdamas nuo kančios priklausomą kūną ir nugalėjo kūno kentėjimus, o savo nemirtinga dvasia įveikė žudikę mirtį.

Atvestas it ėriukas ir papjautas lyg avinėlis, jis išpirko mus iš pasaulio stabmeldystės tarsi iš Egipto nelaisvės ir išlaisvino mus nuo šėtono vergystės kaip nuo faraono rankos; jis pažymėjo mūsų sielas savąja Dvasia, mūsų kūno narius – savuoju krauju.

Tai jis sugėdino mirtį ir privertė šėtoną raudoti, kaip Mozė faraoną. Tai jis nukovė nuodėmę ir neteisybę pasmerkė nevaisingumui, kaip Mozė ištiko Egiptą.

Tai jis išvedė mus iš vergystės į laisvę, iš tamsos į šviesą, iš mirties į gyvenimą, iš tironijos į amžinąją Karalystę ir padarė mus nauja kunigyste bei amžinai išrinktąja tauta. Štai kas yra mūsų išganymo Velykos.

Tai jis daugelyje asmenų patyrė visokiausių kančių; tai buvo jis, kai buvo žudomas Abelis, kai Izaokui buvo surištos kojos, kai pabėgo Jokūbas, kai buvo parduotas Juozapas, ir kai buvo grasinama Mozei. Tai buvo jis, kai buvo aukojamas avinėlis, kai buvo persekiojamas Dovydas, kai buvo niekinami pranašai.

Tai jis, kuris įsikūnijo Mergelėje, buvo prikaltas prie medžio bei palaidotas žemėn, prisikėlė iš numirusiųjų ir įžengė į dangaus aukštybes.

Tai jis yra nebylusis avinėlis; tai jis – papjautasis avinėlis; tai jis gimė iš Marijos, gražiosios avelės; jis buvo paimtas iš bandos, atvestas papjauti, vakare paaukotas ir nakčia palaidotas; prikalus jį prie medžio, jam nebuvo sulaužyti kaulai, o jo kūnas po žeme nesuiro; jis prisikėlė iš numirusių ir prikėlė žmogų iš kapo gelmių.