Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.
Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį. (Mk 1, 14–20)
Šiame Evangelijos tekste, kaip ir praeitą sekmadienį, toliau gvildenama mokinystės tema. Morkaus evangelijoje, beje, kaip ir paralelinėje Mato evangelijos vietoje (Mt 4, 18–22), Jėzaus kvietimas keturiems žvejams yra radikalus. Į radikalų Jėzaus kvietimą taip pat radikaliai, be jokių išlygų, atsiliepė ir pakviestieji: palikę viską, nusekė paskui Mokytoją.
Evangelistas Lukas mokinių apsisprendimą sieja su ypatingu įvykiu – stebuklinga žvejyba (Lk 5, 1–11). Po tokio įspūdingo ženklo Simonas paskiriamas būti žmonių žveju. Jis su bendrininkais viską paliko ir nuėjo paskui Jėzų.
Jono evangelijoje nuskambėjusį kvietimą (Jn 1, 35–42) parengia prieš keletą dienų, o gal ir savaičių, įvykęs pokalbis su Jonu Krikštytoju prie Jordano upės. Evangelistas Jonas, aprašydamas mokinių pašaukimą, palieka laiko apmąstymui.
Nors evangelistai, vaizduodami mokinių pašaukimą, akcentuoja skirtingus momentus, tačiau bet kuriuo atveju šis vyksmas reiškia naujo gyvenimo pradžią. Ir vis dėlto, žvelgdami toliau į jų gyvenimą su Jėzumi, pastebime, kad šis radikalus posūkis neatskyrė jų nuo gyvenimo tikrovės.
Petras išlaiko ryšį su savo namais: Jėzus apsistojo jo namuose ir išgydė jo uošvę (Mt 8, 14–15; Mk 1, 29–31; Lk 4, 38–39). Zebediejaus sūnūs Jonas ir Jokūbas atvedė pas Jėzų savo motiną, nesiliovusią rūpintis sūnų karjera (Mt 20, 20–23).
Tad naujo gyvenimo pradžią arba atsivertimą reikia suprasti ne kaip beatodairišką ankstesnių ryšių nutraukimą, o greičiau kaip tarnystę dėl kilnesnio tikslo. Daug svarbiau ne tai, jog kažkas kažką paliko, bet, kad kažkas buvo atrasta. Buvo atrastas Dievas, gyvenimas jo akivaizdoje.
Jėzus nenori išdraskyti mūsų gyvenimo, jis nori įnešti darnos, prasmės į visa, ką darome, kas esame. Kažko atsisakymas yra tik tiek prasmingas, kiek toje atsiradusioje erdvėje yra vietos kitiems ir Kitam. O jeigu ir tenka kartais dėl Dievo meilės nuo kažko, kas mums brangu, nutolti, tai gal tam, kad paskui sugrįžtume dar labiau mylėdami ir brangindami.
To mus moko ir išminčiai iš Rytų: jie, susitikę ir pagarbinę Jėzų Betliejuje, „kitu keliu pasuko į savo kraštą“ (Mt 2, 12). Keičiant gyvenimą, keičiasi ir kelias, tačiau jis veda ne kažkur, bet į mūsų kasdieninę aplinką.
Šios bendrystės su Jėzumi pradžią ženklina paties Jėzaus ištarti žodžiai: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Tai Gerosios Naujienos esmė. Čia galime stabtelėti ir atkreipti dėmesį į įdomų graikišką žodį, nusakantį „laiką“ arba „metą“.
Bendresnis graikiškas žodis, reiškiantis laiką, yra „chrónos“. Iš čia kilo žodžiai chronologija, chronometras, kronika, chronografas ir kt. Jis apibrėžia kiekybiškai išmatuojamą laiką, padalytą pagal metų laikus, saulės ir mėnulio judėjimą ar svarbiausius istorinius įvykius.
Tačiau yra ir kitas žodis – „kairós“. Kaip tik jį ir vartoja evangelistas Morkus, kai užrašo Jėzaus ištartus žodžius „atėjo metas.“ Kairós nurodo laiko turinį, tai, kas tuo metu vyksta, asmeninę laiko patirtį.
Pavyzdžiui, puikiai žinome, kad pusvalandis nuobodaus pamokslo ir pusvalandis pokalbio su mylimu žmogumi yra „chronologiškai“ tapatūs, tačiau asmeninio potyrio prasme labai skirtingi. Pirmasis atrodo begalinis, antrasis pralekia akimirksniu. Tapatus yra „chrónos“, skirtingas – „kairós“.
Kristus skelbia, kad jo buvimas yra ne vien „chronologinė“ istorijos data, bet ir žmogaus gyvenimo pilnatvė. Veiksmažodis, išverstas kaip „atėjo metas“, originale reiškia būtent „pilnatvę“. Jėzus Kristus praturtina žmonijos istoriją, suteikia jai pilnatvę, prasmę ir vertę.
Būtent todėl apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams (7, 29) rašo, jog, atėjus Kristui, „laikas (kairós) trumpas“, esminis, lemiamas. Išties, žmogaus gyvenimas – trumpesnė arba ilgesnė akimirka, kurią turėtume įprasminti su gyvuoju Dievu ir vertinti ne nugyventų metų kiekiu („chrónos“), bet kokybe („kairós“).