Sekmadienio Evangelija. Patirti prisikėlimo galybę

Sugrįžę iš Emauso, mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.

O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint.“ Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas.

Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse. Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse.“

Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai.“ (Lk 24, 35–48)

Trečiojo Velykų sekmadienio Evangelijos pagal Luką tekstas mums perteikia vieną iš daugelio Prisikėlusiojo pasirodymų. Emauso mokiniai ką tik sugrįžo į Jeruzalę ir pasakoja savo draugams, kas jiems atsitiko kelyje, kai pats Jėzus atsiranda tarp jų tardamas: „Ramybė jums!“ (Lk 24, 36).

Mokinių jausmai gana permainingi: iš pradžių išgąstis, lyg matytų kažkokią dvasią, po to nuostaba, netikėjimas ir, pagaliau, džiaugsmas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad netikėjimas ir džiaugsmas – tie prieštaringi jausmai – atsiranda greta: „Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis“ (Lk 24, 41).

Tai, kas sutrukdė komunistiniam režimui išguiti tikėjimą iš žmonių širdžių, buvo būtent Velykos. Socialistinėje Rumunijoje diktatorius Nikolajė Čaušesku nušlavė viską, tačiau neišdrįso paliesti velykinių apeigų ir tradicijų, nes žinojo, kad bus patirtas skaudus pralaimėjimas dar užmojo pradžioje.

br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Tai lyg tikėjimas, kuris nežino, kaip tai suvokti, panašiai yra sakoma: per daug nuostabu, kad tai būtų tiesa! Norėdamas juos įtikinti, Jėzus prašo ko nors valgyti, nes valgymas kartu kuria pasitikėjimą ir bendrystę, rodo gyvybę.

Prisikėlimas nėra tik didingas stebuklas. Prisikėlimas yra kažkas daugiau. Tai – naujas pasaulis, į jį įžengiama su tikėjimu, kurį lydi nuostaba ir džiaugsmas. Kristaus prisikėlimas yra naujas sukūrimas. Neužtenka tik tikėti, jog Kristus prisikėlė, reikia pažinti ir patirti „jo prisikėlimo galybę“ (Fil 3, 10).

Šį Velykų pažinimą ypač giliai suvokia mūsų broliai ir seserys ortodoksai iš Rytų Bažnyčios. Jiems Kristaus prisikėlimas yra viskas. Velykų laike, susitikę vienas kitą, jie sveikinasi, sakydami: „Kristus prisikėlė!“, o į tai atsakoma: „Iš tiesų prisikėlė!”. Šis velykinis potyris yra taip įsišaknijęs tautoje, jog pasakojamas įvykis, nutikęs pirmaisiais bolševikų revoliucijos metais:

„Buvo suorganizuota vieša diskusija apie Kristaus prisikėlimą. Pirmasis kalbėjo ateistas, sugriaudamas, kaip jam atrodė, galutinai ir visiems laikams krikščionių tikėjimą į Prisikėlimą. Jam nulipus, ant pakylos pakilo ortodoksų kunigas, kuris turėjo tarti apsigynimo kalbą. Dvasininkas pažvelgė į minią ir paprasčiausiai ištarė: ‚Kristus prisikėlė!‘. Visi kartu choru atsakė: ‚Iš tiesų prisikėlė!‘. Ir kunigas tyloje nulipo nuo pakylos“.

Tai, kas sutrukdė komunistiniam režimui išguiti tikėjimą iš žmonių širdžių, buvo būtent Velykos. Socialistinėje Rumunijoje diktatorius Nikolajė Čaušesku († 1989) nušlavė viską, tačiau neišdrįso paliesti velykinių apeigų ir tradicijų, nes žinojo, kad bus patirtas skaudus pralaimėjimas dar užmojo pradžioje.

Pasauliui reikia ne tiek tikėti Kristaus prisikėlimu, kiek juo gyventi, jį patirti. Tai yra įmanoma, nes su Kristumi esame prisikėlę ir mes, jei dar ne kūnu, tai bent širdimi: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 4–5). Rytų Bažnyčios dvasingumas taip pat mums gali padėti tai geriau suprasti.

Pirmiausiai prisiminkime, kad Vakaruose Kristaus prisikėlimas vaizduojamas kitaip, negu Rytuose. Pavyzdžiui, žymiajame Pjero dela Frančeska († 1492) meno kūrinyje „Prisikėlimas” Jėzus išeina iš kapo, iškėlęs kryžių kaip pergalės vėliavą. Jo veidas įkvėptas ypatingo tvirtumo ir saugumo.

Tačiau jo pergalė prieš išorinius, žemiškus priešus. Valdžios autoritetai užantspaudavo jo kapą ir paskyrė sargybą, o štai dabar – antspaudai perlaužti, sargybiniai miega. Žmonės čia vaizduojami kaip pasyvūs ir nejudantys liudytojai, nedalyvaujantys Prisikėlimo įvykyje.

Rytų velykinėse ikonose veiksmas yra visiškai priešingas. Prisikėlimas vyksta ne po atviru dangumi, bet po žeme. Jėzus prisikeldamas nepakyla, bet nusileidžia į mirusiųjų pasaulį. Jo drabužis yra šviesa, nes Dievas yra šviesa.

Kristus sutinka Adomą ir Ievą bei visus mirties naktyje laukiančius žmones. Per savo mirtį jis paima Adomą, paima laukiančius žmones už rankos ir veda juos į šviesą. Jėzus užlipa ant pragaro vartų, kuriuos jis pats ką tik atvėrė ir pargriovė.

Žemutinėje ikonos dalyje, tamsoje, blaškosi piktosios dvasios, nes du Viešpaties angelai amžinai supančioja Šėtoną. Kristaus pergalė yra ne tiek prieš regimus priešus, kiek prieš neregimus, kurie yra daug baisesni: mirtis, tamsa, liūdesys, demonai.

Mes pasijuntame įtraukti į šį veiksmą. Ikona yra lyg atviras langas į neregimybę. Kristaus prisikėlimas yra taip pat mūsų prisikėlimas. Kiekvienas vyras, žvelgdamas į šią nuostabią Prisikėlimo ikoną, yra kviečiamas susitapatinti su Adomu, o kiekviena moteris – su Ieva, ir ištiesti savo ranką, kad leistųsi Kristaus pagaunami ir iškeliami iš mirties tamsos.