Anais laikais, kai žydų tautą puldinėjo svetimieji, žmonės, norėdami išgelbėti savo turtą nuo įsibrovėlių, slėpdavo jį žemėje. Dažnai paslėpto turto savininkai žūdavo arba būdavo išvaromi į vergiją. Tuomet jų turtas gulėdavo žemėje, kol kas nors atsitiktinai jį surasdavo. Palestinoje dar ir šiandien, dažniausiai atliekant archeologinius kasinėjimus, atrandama monetų ar papuošalų.
Artojas, kuris randa lobį, ir pirklys, kuris ieško brangių perlų, parduoda visa, ką turi, norėdami įsigyti radinius. Džiaugsmas, lydintis įsigijimą, ryškus artojo atveju, o pirklio atveju – numanomas.
Du palyginimai apie dirvoje paslėptą lobį ir brangų perlą iš esmės yra vienodi. Jie atskleidžia pagrindinę žinią – atėjo lemtinga istorijos valanda. Žmonijos istorijoje apsireiškė Dievo Karalystė, konkrečiau pasakius, Jėzus atėjo į šį pasaulį.
Paslėptas lobis arba brangus perlas yra pats Jėzus Kristus. Jis, pateikdamas šiuos palyginimus, nori pasakyti, kad išganymas mus pasiekė dovanai, Dievo dėka, priimkite sprendimą, nepraleiskite progos jo įsigyti. Laikas, skirtas šioje žemiškoje kelionėje, yra apsisprendimo laikas.
Gyvename visuomenėje, kur daug ką siūloma apdrausti. Yra privalomasis ir neprivalomasis draudimas, praktiškai, galima viską apdrausti. Kai kuriose šalyse tai yra tapę tam tikra manija: apdraudžiamos net nuo blogo oro atostogos. Tarp daugybės draudimų vienas iš svarbiausių yra gyvenimo draudimas.
Bet kam naudingas toks draudimas? Apsidrausti nuo mirties? Be abejo, kad ne. Jis garantuoja, jog mirties atveju kažkas gaus kompensaciją. Dangaus Karalystė taip pat yra gyvenimo apdraudimas, tik skirtumas tas, kad šis tikras draudimas, naudingas ne tik tiems, kurie lieka, bet ir tam, kuris miršta. „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 26), – sako Jėzus.
Krikščionybė visų pirmiausia yra Kristaus priėmimas, atsigręžimas į jį tikėjimu. „Pirmas atsivertimas į Dievą yra tikėti“, – sako šv. Tomas Akvinietis († 1274). Bet apie kokį tikėjimą čia kalbama? Tai – tikėjimas, kuris yra pasisavinamas, įdiegiamas į mus. Toks tikėjimas neturi nieko bendra su tikėjimu, kuris lieka intelekto, teorijos lygmens.
Tik pažinę Kristų širdimi, esame perkeičiami Šventosios Dvasios. Tik prisiėmę Viešpaties, o ne savo teisumą, tampame tikinčiaisiais. Juk parašyta: „Kristus Jėzus... mums tapo išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 30). Tapo mums, ne sau!
Palyginimuose nesakoma, jog žmogus viską pardavė ir tada leidosi ieškoti paslėpto lobio. Priešingai, žmogus rado lobį ir todėl viską pardavė, kad galėtų jį įsigyti. Kitais žodžiais tariant, tik suradęs lobį (brangų perlą), žmogus atrado jėgų ir džiaugsmo parduoti viską.
Tik sutikę Jėzų, asmeniškai ir sąmoningai, kaip savo draugą ir gelbėtoją, galime su džiaugsmu įvykdyti Dievo ir Bažnyčios įsakymus, pakelti gyvenimo sunkumus, būti ištikimi savo pašaukimui, augti meilėje.
Išties, norint tapti vertiems Dievo Karalystės, kuri yra neįkainojama, reikia tam tikros aukos, atsisakymo. Bet visa tai yra pasekmė, o ne priežastis. Pirma malonė ir tik po to mūsų nuoširdus ir autentiškas atsakas į šią malonę.
Rašydamas Filipų Bendrijai, apaštalas Paulius taip nusakys savo asmeninį susitikimą su Viešpačiu: „Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“ (Fil 3, 7–8).
Net tris kartus šiame trumpame tekste pasikartoja Kristaus vardas. Susitikimas su juo padalijo Pauliaus gyvenimą į dvi dalis – iki tol ir po to. Asmeninis susitikimas: apaštalas sako ne „mūsų“, bet „mano“ Viešpats. Susitikimas egzistencinis, o ne teorinis.
Vadinasi, mokinystė apibūdinama ne tiek atsiribojimu, kiek priklausymu, kilusiu iš susitikimo su Kristumi; jei ir reikalingas tolesnis laisvėjimas, atsiribojimas tai, tik tam, kad leistume šiam priklausymui vis gilėti ir kad lobis (Kristus) būtų vis labiau mūsų: „Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas“ (Fil 3, 12).
Beje, abu palyginimai pateikia du skirtingus kelius, vedančius į tą patį tikslą. Vienas žmogus, taip sakant, atsitiktinai atranda paslėptą lobį, besidarbuodamas savo kasdienybėje; kitas ieško brangaus perlo.
Vieni susitiko Kirstų savo gyvenime net jo specialiai neieškodami, tačiau susitikę ranka nenumojo (Mt 4, 18–22; Apd 9, 1-9); kiti leidosi į jo paieškas, kaip Nikodemas (Jn 3, 1–15) ar Zachiejus (Lk 19, 1–10). Bet kuriuo atveju, pasak šv. Augustino († 430), žmogaus širdis nerami, kol neranda gyvenimo esmės – Kristaus.
Palyginimus apie lobį ir perlą galime perskaityti ir kitaip. Abiejuose palyginimuose yra po du veikėjus: vienas regimas, kuris eina, parduoda, perka, ir kitas nematomas, bet turimas omenyje.
Aiškiai neminimas veikėjas yra senasis sklypo savininkas, nepastebėjęs jo dirvoje esančio lobio, ir jį pardavęs pirmam pasitaikiusiam pirkėjui; taip pat žmogus, jam priklausančio brangus perlo nebevertinęs, atidavęs už tam tikrą kainą pirmam juo susidomėjusiajam, kuris tikru perlu galbūt tik papildys savo dirbtinų perlų kolekciją.
Ar čia negalime įžvelgti savęs pačių, Senojo žemyno žmonių, „beparduodančių“ savo tikėjimą ir krikščioniškąjį palikimą sinkretizmo ir sekuliarizmo prekyboje?