Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 1–12)
Šventųjų iškilmė ir Mirusiųjų minėjimo diena turi kai ką bendro, abi lapkričio pirmosios dienos kalba apie anapusybę. Jei netikėtume gyvenimu po mirties, būtų beprasmiška švęsti Visų Šventųjų iškilmę ir dar bergždžiau eiti į kapines.
Ką eitume lankyti ir kam uždegtume žvakę ar atneštume gėlių? Išties šios dienos mus kviečia susimąstyti, atrasti tikrąją gyvenimo išmintį: „Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12).
Esame kaip tie medžio lapai rudenį. Pavasarį medis vėl išsprogsta, bet kitais lapais. Taip pat pasaulis po mūsų tęsis, bet su kitais gyventojais. Lapai neturi antrojo gyvenimo, supūna ten, kur nukrinta. Ar tas pats nutinka ir mums? Čia analogija baigiasi. Jėzus pažadėjo: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).
Visų Šventųjų iškilmė atsirado pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje iš bendro visų kankinių minėjimo. Jau 609 metais Romoje popiežius Bonifacas IV pašventino Panteoną, buvusią pagonių šventyklą, Mergelei Marijai ir visiems kankiniams.
Šią kankinystę galime suprasti ir plačiąja prasme, kaip visišką atsidavimą Kristui, kaip meilę, kuri išreiškiama visišku savęs dovanojimu Dievui ir broliams. Šis tikslas, į kurį yra pašauktas kiekvienas pakrikštytasis, pasiekiamas einant evangelinių palaiminimų keliu.
Todėl ir šiandieninės iškilmės Evangelijos tekstas paimtas iš palaiminimų. Vienas iš palaiminimų skelbia: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Šventieji yra tie, kurie alko ir troško teisumo, tai yra biblinėje kalboje šventumo.
Šventumas gaunamas iš Kristaus; tai ne paties žmogaus produktas. Senajame Testamente būti šventiems reiškė „būti atsiskyrusiems“ nuo viso to, kas sutepa; krikščioniškoje sampratoje atvirkščiai: „būti vienybėje“ – turima omenyje vienybėje su Kristumi.
Palaimintoji Motina Teresė sako: „Kas seka šventaisiais, tas tampa juokingas. Kas seka Kristumi, tas tampa šventuoju.“ Išties šventųjų pavyzdžiai mus įkvepia ir jų malda mus užtaria, bet mes sekame ne šventaisiais, bet Kristumi, kuris vienintelis mums dovanoja savo šventumą, nes jis yra paties Dievo šventumas (Jn 6, 69).
Todėl šventumas yra dovana, malonė, kuri kyla iš tikėjimo į Kristų (Fil 3, 5–10), nes Kristus „Dievo valia mums tapo išmintimi, pašventinimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 30). Tapo „mums“ arba „dėl mūsų“, vadinasi, galime drąsiai perimti ir pasisavinti jo šventumą sau.
Be abejo, šalia šių pagrindinių priemonių – tikėjimo ir sakramentų – turi rastis vietos ir sekimui, tai yra asmeninėms pastangoms ir geriems darbams. Tai turi būti neatsiejamas ir vientisas dalykas – tikėjimas ir mūsų konkretus gyvenimas.
Apaštalas Paulius sakydamas: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3), mintyje turi tą šventėjimą, kuris yra ir mūsų asmeninių pastangų vaisius; po to jis juk tęsia paaiškindamas, kuo pasireiškia šventumas, apie kurį kalba: „Susilaikykite nuo ištvirkavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai“ (1 Tes 4, 3–4).
Tačiau, kaip sako popiežius emeritas Benediktas XVI, „šventumas nereiškia gebėjimo visuomet elgtis teisingai ir niekada nenusidėti, šventumui labiau būdinga atgaila ir noras pradėti viską iš naujo, ypač troškimas susitaikyti ir atleisti“.
Tik taip Kristaus malonės ir savo pastangų, kasdieninio atsigręžimo į Jo malonę, dėka tampame ir mes, kaip Kristus, šviesa kitiems ir visam pasauliui (Mt 5, 14–16).