Sekmadienio Evangelija. Naujas dangus ir nauja žemė

 (1107)
Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta. Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.
© Shutterstock nuotr.

Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. (Rom 8, 18–23)

Sparčiai menkėja planetos išlikimo galimybės. Nuo XX a. vidurio visame pasaulyje nepaliaujamai didėja katastrofų skaičius. Vis labiau aiškėja, kad dėl daugumos katastrofų kaltas pats žmogus, o ne gamta. Akivaizdu, kas išorinės aplinkos tarša, su kurią dabar susiduriame, yra vidinės aplinkos taršos veidrodis ir rezultatas.

Apaštalas Paulius „Laiške romiečiams“ rašo, kad senasis Adomas, tai yra iš vidaus užterštas žmogus, su kūrinija elgiasi kaip su vergu ir trypia ją, o ji po juo, per jį ir dėl jo dejuoja. Šiandien girdime kūriniją dejuojant taip, kaip dar niekada niekas negirdėjo jos dejuojant. Paulius priduria, kad kūrinija laukia pasirodant Dievo vaikų ir atsikvėps tik tada, kai pasirodys žmonės, pro kuriuos prasišvies Dievas.

Galimas daiktas, sena iš pradžių turi būti sugriauta, kad galėtų atsirasti nauja. Šiaip ar taip, turime stengtis, kad nauja pradžia galėtų kilti iš kūrimo ir išganymo galių, kurias išlaisvinę išmoktume save apriboti. Tai bus kažkas visiškai nauja: bus mažiau greičio ir judėjimo, o daugiau vidujumo; mažiau vartojimo, o daugiau ryšių; mažiau technikos, o daugiau žmogiškumo; mažiau išsibarstymo, o daugiau vienybės; mažiau rungtyniavimo, o daugiau bendrystės; mažiau individualizmo, o daugiau dalinimosi.

Todėl Jokūbas iš Sarugo, gyvenęs VI a. po Kr., sako: „Žemė yra nėščia nesuskaičiuojamais vaikais – naujaisiais Adomais, ji dejuoja sąrėmiuose. Jos skausmai glūdi joje ir ją lydi, kur ji beeitų. Žemė rauda dėl senojo pasaulio merdėjimo ir naujo pasaulio skausmuose klaupiasi gimdymui. Kažkas pulsuoja už pasaulio, jį stumia, neleidžia jam nurimti savo darbuose. Ateina naujas pasaulis, drąsiai skubinasi ir verčia bejėgiu tapusį senąjį užleisti jam vietą.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Lietuvą kuria aktyviausių jos piliečių mažuma (179)

Vakarais jau visai rudeniškai triukšmauja žiogai, o į turgų ūkininkai susivežė maišus šviežių didelių raudonų bulvių keistu pavadinimu „Raudonoji Sonia“. Šermukšnio uogos jau paraudę, javai pageltę, po šv. Onos į laukus išvažiuos kombainai. Štai ir viskas, vasara beveik baigėsi taip ir neprasidėjusi, mums tebelaukiant bent savaitės tikrų karščių, nepertrauktų liūčių ar staigaus atšalimo.

Sekmadienio Evangelija. Rugiapjūtės belaukiant (260)

Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.

Šimtmečio intrigos. Sėkmingiausia lietuvių kontržvalgybos operacija: esminį vaidmenį suvaidino moteris (31)

1919 metų naktį iš rugpjūčio 27 į 28 dieną Lietuvos kariuomenės ryšių darbuotojas perduodamas telefonogramą išgirdo pašalinį balsą. Žodžiai buvo lenkiški. Po to linija nustojo veikti. Kaip paaiškės vėliau – tą naktį buvo nupjauta ne viena telefono linija, o vienoje vietoje buvo net išardytas geležinkelis. Greitai buvo suprasta, kad prasidėjo sąmokslas.

A. Milašius. Kai spaudi ašarą, o išspaudi milijonus (41)

Kai reikia pakovoti dėl milijonų eurų, geros visos priemonės, ne tik banknotais užpildytos alkoholio dėžutės ar pokiliminės kabinetinės kovos.

I. Makaraitytė. Akmenėlis Gretos bate – prekė naivuoliams (556)

Vasara už lango, žmonės atsipalaidavę, ilsina kūnus ir protus. Ir du skandalai lygioje vietoje.