Švenčiausios Trejybės slėpinio – Dievo savęs apreiškimo trimis duotybės būdais, kurie yra susiję su giliausia jo būtimi ir esme – apmąstymui yra skirtas sekmadienis po Sekminių. Biblijoje nėra žodžio Trejybė, nėra ir tokios gilios bei išplėtotos Trejybės teologijos, kokią turi Bažnyčios mokymas nuo IV a. Tačiau neginčytina, kad Naujojo Testamento puslapiuose yra apibrėžiami Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią siejantys santykiai.
Trys dieviškieji Asmenys yra vienas Dievas, kadangi kiekvienas iš jų tapatus vienintelei ir nedaliai dieviškosios prigimties pilnatvei. Tačiau jie realiai skiriasi santykiais vienas kito atžvilgiu ir vieningame dieviškajame veikime kiekvienas iš jų dalyvauja tokiu būdu, koks jam būdingas Trejybėje.
Šv. Irenėjas iš Liono († 202) sako: „Be Dvasios negalėtume laikytis Dievo žodžio, o be Sūnaus niekas nepriartėtų prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas – tai Sūnaus pažinimas, o Sūnaus pažinimas galimas tik per Šv. Dvasią.“ Dieviškoji Trejybė mumyse apsigyvena Krikšto dieną: „Aš tave krikštiju, – sako kunigas, – vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Dievo, kuriame buvome pakrikštyti, vardą mes prisimename kiekvieną kartą, kai ženkliname save kryžiaus ženklu.
Senajame Testamente, Išėjimo knygoje, pasakojama apie Dievo vardo apreiškimą. Pats Dievas, Amžinasis ir Neregimasis, paskelbia jį praeidamas priešais Mozę debesyje ant Sinajaus kalno. O jo vardas ištariamas taip: „Viešpats, gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6).
Biblijos Dievas nėra užsisklendęs ar egocentriškas, priešingai – tai gyvybė, trokštanti save dovanoti, atvirumas, santykis. Tokie žodžiai kaip „gailestingumas“, „maloningumas“, „kupinas gerumo“ byloja mums būtent apie santykį, apie gyvybe trykštančią, save siūlančią Būtį, trokštančią užpildyti kiekvieną spragą, kiekvieną stygių, trykštančią dovanoti bei atleisti, užmegzti tvirtą ir tvarų santykį.
Šventasis Raštas pažįsta tik Sandoros Dievą, sukūrusį pasaulį, kad ant visų kūrinių išlietų savo meilę, ir išsirinkusį tautą, kad su ja sudarytų sužadėtuvių sutartį, padarytų ją palaiminimu visoms tautoms ir per tai išugdytų didžiąją visos žmonijos šeimą (Pr 12, 1-2; Iš 19, 3-6).
Tokį Dievą Naujajame Testamente iki galo apreiškė Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Žodis. Jis mums parodė mylinčio Dievo veidą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Krikščionys tiki vieną Dievą trijuose Asmenyse, nes tiki, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Juk nė vienas žmogus, be dieviškojo Apreiškimo, pats tokios tikėjimo tiesos nesugalvotų: „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16).
Be abejo, meilė visada yra mysterium (lot. slėpinys), todėl pati meilė – nesukurtasis amžinasis Dievas – turi būti didžiausias slėpinys, Mysterium kaip toks. Tačiau tai galime bent minimaliai suvokti stebėdami tiek makro pasaulį (mūsų žemę, planetas, žvaigždes, galaktikas), tiek ir mikro pasaulį (ląsteles, molekules, atomus).
Visame, kas tik egzistuoja, tam tikra prasme yra įspaustas Trivienio Dievo vardas, nes visa būtis iki mažiausių dalelyčių yra būtis bendrystėje, santykyje, todėl ir atspindi Dievo bendrystę – kuriančią meilę. Viskas ateina iš meilės ir siekia meilės, be abejo, skirtinguose pažinimo ir laisvės lygmenyse.
Šiandieninė šventė kviečia mus žvelgti į Viešpatį. Nes tik artimiau pažindami Dievą gauname pamatinių pamokymų, kaip gyventi, ir mums nutinka tas pats, kas ir Mozei, kuris užkopęs į Sinajaus kalną ir stovėdamas Dievo akivaizdoje, gavo dešimt Dievo įsakymų. O juose tauta atrado gairių, padėjusių tęsti kelionę, surasti laisvę.
Iš tokios Dievo tikrovės kyla tam tikras žmogaus paveikslas, asmens samprata. Jei Dievas yra dialoginė vienybė, buvimas palaikant santykį, tai žmogus, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą, yra pašauktas realizuoti save per pokalbį, susitikimą, būti per santykį.
Žmogus save pajunta ne siekdamas absoliučios autonomijos, pasiduodamas iliuzijai, jog yra Dievas, bet priešingai – pripažindamas, jog yra vaikas, atviras kūrinys, besistiebiantis į Dievą ir ranką tiesiantis savo broliams bei seserims, kurių veiduose atranda visų Tėvo paveikslą.
Visas žmogaus gyvenimas ir darbas priklauso nuo primato užleidimo Dievui, ne Dievui bendrąja prasme, bet vardą ir veidą turinčiam Viešpačiui, Sandoros Dievui, išvedusiam tautą iš Egipto vergijos, prikėlusiam Kristų iš numirusių ir trokštančiam vesti žmoniją į taikos ir teisingumo paženklintą laisvę.
Iš tiesų, kaip smarkiai pasikeistų pasaulis, jei šeimose, darbo ar studijų bendruomenėse santykiai būtų puoselėjami pagal Trijų Dieviškų Asmenų pavyzdį, kai kiekvienas gyvena ne tik su kitu, bet ir dėl kito bei kitame. Juk vien meilė – tokia, kai gyvename santykiu ir gyvename, kad mylėtume ir būtume mylimi, – padaro mus laimingus.