„Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės, nes jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.” (Mt 5, 1–12)
Žodį „palaimintas“ arba „laimingas“ dažnai aptinkame Senojo Testamento išminties raštijoje ir psalmėse, pavyzdžiui, 1 psalmėje ir paraleliame Jeremijo 17, 7–8 tekste:
„Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats. Toks žmogus yra kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, – nebijo kaitros, kai ji užeina, jo lapai nuolat žaliuoja.“
Jėzaus mokinių bendruomenės atžvilgiu palaiminimai yra paradoksai – pasaulietiniai kriterijai žlunga, vos į daiktus pažvelgus teisingai, būtent dieviškojo vertinimo žvilgsniu, kitokiu negu pasaulio vertinimai.
Būtent pasaulio akims atrodantys kaip vargdieniai ir pražuvėliai laikomi tikrai laimingaisiais, palaimintaisiais ir visose savo kančiose galinčiais išsaugoti viltį, kuri perkeičia dabartį.
Žinoma, nieko neturinčiojo širdis irgi gali būti užkietėjusi, pikta, kupina godulio, užmirštanti Dievą. Vien materialinis neturtas negelbsti, net jei šio pasaulio nuskriaustieji neabejotinai gali ypač tikėtis Dievo gerumo.
Palaiminimai yra pažadai, kuriuose suspindi Jėzaus atveriamas naujas pasaulio ir žmogaus vaizdas, vertybių pervertinimas.
Pradėjęs žvelgti Dievo akimis ir būdamas bendrystėje su Jėzumi, žmogus gyvena pagal naujus kriterijus, o tada jau čia ir dabar esama kai ko iš to, kas būsima.
Ir nors Jėzaus mokinys šiame pasaulyje vis dar gaubiamas Jėzaus kančios istorijos, joje vis dėlto justi prisikėlimo spindesys, ir tai teikia džiaugsmą, už laimę, kurią anksčiau buvo įmanoma patirti vaikščiojant pasaulio keliais, didesnę palaimą.
Krikščionis yra susaistytas su Kristaus slėpiniu. Palaiminimai – kryžiaus ir prisikėlimo pavertimas krikščionio egzistencija. Tačiau krikščioniui jie pasiekiami dėl to, kad pirmavaizdiškai yra įgyvendinti pirmiausia pačiame Jėzuje Kristuje.
Kas įdėmiai skaito evangelisto Mato tekstą, tas suvokia, kad palaiminimai prieš akis dunkso tarsi pridengta vidinė Jėzaus biografija, tarsi jo portretas.
Būtent jis, neturintis kur galvos priglausti (Mt 8, 20), yra tikras vargdienis; jis, galintis pasakyti: „Ateikite, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29), yra tikras romusis; būtent jis yra tyraširdis, todėl nuolatos ir regi Dievą; būtent jis yra taikdarys, jis yra kenčiantis dėl Dievo valios.
Per palaiminimus išryškėja paties Kristaus slėpinys, jais mes esame kviečiami į bendrystę su Kristumi.
Tačiau kaip tik dėl paslėptojo kristologinio pobūdžio palaiminimai yra ir kelrodžiai Bažnyčiai, turinčiai įžvelgti juose savo matmenį; šie kelrodžiai veikia kiekvieną krikščionį, nors dėl pašaukimų gausybės – kaskart ir skirtingai.