Evangelijos tekste dar girdėti Jėzaus krikšto aidas. Jonas Krikštytojas liudija apie Jėzų krikšto prie Jordano kontekste. Pamatęs ateinantį Jėzų, Krikštytojas ištarė šiuos mįslingus žodžius: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29).

Romos katalikų liturgijoje – Šventose Mišiose – šie žodžiai pasigirsta prieš Komunijos dalijimą, skirtumas tik tas, kad Evangelijoje žodis „nuodėmė“ vartojamas vienaskaita, o liturgijoje daugiskaita.

Kodėl evangelistas Jonas kalba tik apie vieną nuodėmę, lyg pasaulyje nebūtų daug nuodėmių? Kokia tai nuodėmė?

Skaitydami Evangeliją pagal Joną randame aiškų atsakymą – netikėjimas, kitaip tariant, netikėjimas Dievo meile, taigi ir netikėjimas broliška meile. Nuodėmė ateina iš šios abejonės, įsišaknijusios giliai mūsų širdyje.

Evangelistui Jonui šis netikėjimas yra nuodėmė ir iš jos kyla visos kitos nuodėmės: dėl pasitikėjimo Dievo meile stokos pateisiname visas savo egoizmo ir blogos elgsenos formas.

Kitas svarbus klausimas: ką reiškia „Dievo Avinėlis“? kodėl Jėzus vadinamas „Avinėliu“ ir kodėl tas „Avinėlis“ naikina pasaulio nuodėmę, ištrindamas jos esybę ir tikrovę?

Pirmiausia čia galime įžvelgti dvi užuominas į Senąjį Testamentą. Pranašo Izaijo knygos ištraukoje, parašytoje VI a. prieš Kristų, kenčiantis Dievo tarnas (hebrajiškas žodis „tālēh“ gali reikšti ir avinėlį, ir tarną) lyginamas su pjauti vedamu avinėliu (Iz 53, 3–5. 7–9).

Pagal Jono evangelijos chronologiją Jėzus buvo nukryžiuotas per Paschą, kuri žydams reiškia kasmetinį Dievo išvedimo iš Egipto nelaisvės (Iš 12, 1–27) sudabartinimą, atliekant maldingą kelionę į Jeruzalę bei atnašaujant avinėlį Nisano mėnesio (kovas – balandis) 14 dieną šventykloje ir paskui šeimos šventės aplinkoje suvalgant paaukotą avinėlį pagal tam tikras apeigas.

Jėzus mirė tą valandą, kai Jeruzalės šventykloje buvo skerdžiami avinėliai. Jau ankstyvieji krikščionys Paschos avinėlį laikė Jėzaus provaizdžiu; jo pasiaukojama mirtis ant kryžiaus davė pradžią krikščioniškai Paschos (liet. Velykų), arba perėjimo iš mirties į gyvenimą, šventei.

Egipto priespaudoje Paschos avinėlio kraujas tapo lemiamas Izraelio išganymui, o Dievo Sūnus, tapęs tarnu (Gerasis Ganytojas, tapęs avinėliu), žymi ne tik Izraelio, bet ir viso pasaulio, visos žmonijos išlaisvinimą.

Izraelis egzistuoja ne pats sau, jo išrinktumas yra kelias, kuriuo Dievas nori ateiti pas visus ir panaikinti netikėjimo nuodėmę.

Ant Kalvarijos kalno Didįjį penktadienį evangelistas Jonas dar kartą mums primins, kad Jėzus yra Dievo Avinėlis: „(Kareiviai) priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną“ (Jn 19, 33–34).

Žydų Paschos avinėlio paruošimo apeigose nurodoma: „Nesulaužysite nė vieno iš jo kaulų“ (Iš 12, 46).

Jėzus Kristus savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu naikina pasaulio nuodėmę, prisiimdamas ją ant savęs. Ir tai padarė iš meilės žmonėms (Jn 3, 16–17).

Kiekvieną kartą, aukodama Šventų Mišių auką, Bažnyčia atmena Kristaus Velykas: auka, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus vieną kartą visiems laikams, visada išlieka dabartyje (Žyd 7, 25–27).