Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.
Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo:
„Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ (Apd 2, 1–11)
Iš nežinomo VI a. Afrikos autoriaus „Pamokslų“
Mokiniai ėmė kalbėti visomis kalbomis. Mat Dievas tąsyk panorėjo būtent taip atskleisti Šventosios Dvasios atėjimą: ją gavusieji prabilo visomis kalbomis. Turime suprasti, mylimieji broliai, kad tai yra Šventoji Dvasia, per kurią mūsų širdyse yra išliejama meilė.
Vadinasi, jeigu kažin kas vienam mūsiškių prikištų: „Tu gavai Šventąją Dvasią, tai kodėl nekalbi visomis kalbomis?“, reikia atsakyti: „Vis dėlto aš kalbu visomis kalbomis, nes aš esu Kristaus kūne, tai yra Bažnyčioje, kalbančioje visomis kalbomis. Ką gi dar Dievas norėjo atskleisti Šventosios Dvasios atėjimu, jei ne Bažnyčią, prabilsiančią visomis kalbomis?“
Taigi išsipildė, ką Viešpats buvo pažadėjęs: „Niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko“ (plg. Lk 5, 37–38).
Tikrai ne be pagrindo, išgirdę mokinius kalbant visomis kalbomis, kai kurie šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno“ (Apd 2, 13). Jie buvo jau tapę naujais vynmaišiais ir atnaujinti šventumo malone, idant sklidini jauno vyno, tai yra Šventosios Dvasios, ugningai prabiltų visomis kalbomis ir šiuo tokiu akivaizdžiu stebuklu parodytų, kad katalikų Bažnyčia pasklis po visas įvairiakalbes tautas.
Todėl šią dieną švęskite kaip vieningo Kristaus kūno nariai. Juk švenčiate ne veltui, jeigu švenčiate tai, kas ir esate: jūs priklausote tai Bažnyčiai, kurią Viešpats pripildo Šventosios Dvasios ir sklindančią visame pasaulyje pripažįsta sava ir yra jos pripažįstamas. Tarsi jaunikis jis neišsižadėjo savo nuotakos, ir niekas jos vieton jam neįpirš svetimos.
O jums, paskirtiesiems visose tautose, tai yra Kristaus Bažnyčiai, Kristaus nariams, Kristaus kūnui, Kristaus sužadėtinei Apaštalas sako: „Palaikykite tarpusavio meilę, stenkitės tarpusavy išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (plg. Ef 4, 2–3). Atkreipkite dėmesį, kad Apaštalas, liepdamas palaikyti tarpusavio pakantumą, mini meilę; o užsimindamas apie vienybės viltį, nurodo taikos ryšius.