Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“
Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“
Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15, 21–28)
Senojo Testamento pasaulėžiūra žmoniją dalijo į dvi dalis: iš vienos pusės – Izraelis, Dievo tauta, kuriai priklausė sandora, dieviškieji pažadai; iš kitos pusės visos kitos – pasaulio tautos, nepažįstančios vieno ir tikro Dievo. Tad perskyrimas buvo ne tik tautinis ar politinis, bet visų pirmiausia religinis.
Tačiau Izraelis, išrinktas ir atskirtas nuo kitų tautų, pamažu įsitraukia į visuotinį Dievo projektą, kuris siekia išgelbėti visą žmoniją. Ši išganymo vizija ne kartą aptinkama Senojo Testamento puslapiuose.
Pranašas Izaijas jau įžvelgė visų tautų susibūrimą dvasinėje Jeruzalėje, išaukštintoje ir atsietoje nuo bet kokios vietovės. Jos kertinis akmuo daugiau nebebus Ziono kalnas, bet pats Mesijo (hebr. „māšīah“ – pateptasis) asmuo.
Tik tikėjimas suteiks šio miesto pilietybę (Iz 5, 26; 26, 1; 28, 5–6.16–17), o šventykla, judaizmo centras ir širdis, taps „maldos namai visoms tautoms“ (Iz 56, 7). Ši pranašystė išsipildo Jėzaus Kristaus, visų Išganytojo, asmenyje.
Vadinasi, šio sekmadienio Evangelijos tekstas gali būti skaitomas kulto kontekste. Sakoma, jog kanaanietė dar iš tolo pradeda šaukti; po to prisišlieja prie mokinių grupelės ir pagaliau parpuola priešais Jėzų, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ (Mt 15, 25).
Tai – pirmoji pagonė priešais paskutinę ir galutinę Šventyklą, Jėzų Kristų, nes jis ir yra Viešpaties šventykla. Gana greitai krikščionių Bendrijoje išryškės teologinė mintis, kuri vėliau bus išsakyta Laiške žydams, kad Kristus yra Šventyklos slėpinio apreiškimo pilnatvė, Tėvo atvaizdas, apreikštas mirtingame kūne.
Moteris iš Kanaano sustoja prie naujosios Šventyklos, jos garbinimo maldoje (Jėzų vadina „Viešpačiu“) neberegime aukojamų gyvulių, bet – ją pačią. Jos prašymas, išties, reikšmingas, esminis: „Padėk man!“
Joje galime įžvelgti parpuolusią priešais Kristų visą žemę (moteris–motina yra vaisingos žemės simbolis), maldaujančią dėl savo brangiosios ir išrinktosios dukros, žmonijos, kurią „baisiai kankina demonas“ (Mt 15, 22).
Kaip žinome, pradėdamas savo viešąją veiklą, Jėzus paskelbė paskutinius laikus (Mk 1, 15). Galbūt buvo tikėtasi, kad jis iš karto ir be ribų atvers visuotinumo vartus, tačiau jo žodžiai ir elgesys buvo atsargūs.
Skelbdamas Gerąją Naujieną ir darydamas stebuklus, Jėzus neperžengė Palestinos sienos: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis... Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“ (Mt 15, 24. 26). Apaštalams, kuriuos siunčia į misiją, jis pataria: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus“ (Mt 10, 5).
Kita vertus, randame nemažai tekstų, kurie atskleidžia Jėzaus nuostabą dėl svetimtaučių tikėjimo: Kafarnaumo šimtininkas (Mt 8, 10), raupsuotasis samarietis (Lk 17, 11–19) ir moteris kanaanietė, apie kurią kalba šios dienos Evangelija. Tai lyg pirmienos tos nesuskaičiuojamos daugybės svetimšalių, kuriems pranašaujamas įžengimas į tikėjimą.