Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.“
Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.
Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto.“ (Mt 21, 1-11)
Verbų sekmadienį prasideda Didžioji savaitė, kurios paskutinėmis dienomis – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. O šiandien, Verbų sekmadienį, kartu su maldininkų minia, Jėzus įžengia į Jeruzalę, kur švęs Perėjimo šventės – Paschos – vakarienę.
Verta prisiminti, jog paskutiniame šios piligrimystės etape, šalia Jericho, jis pagydė du neregius, kurie kreipėsi į Jėzų kaip į Dovydo Sūnų, prašydami pasigailėjimo. Praregėję ir išvydę šviesą, jie su dėkingumu prisijungia prie keliaujančių maldininkų ir nuseka paskui Jėzų, kad dalyvautų su juo didžiajame išganymo slėpinyje (Mt 20, 29-34).
Atstumas tarp Jericho ir Jeruzalės yra 32 km. Kelias pamažu kyla aukštyn, nes Jerichas yra 244 m. žemiau jūros lygio, o Jeruzalė – 762 m. virš jūros lygio. Tačiau šis išorinis kelias yra visų pirmiausia vidinės egzistencijos kelio įvaizdis, kuris vyksta sekant Kristų: pakilimas į tikrąją buvimo žmogumi aukštumą.
Beje, šios dienos Verbų procesijos liturgijoje mes išgirstame tokį kvietimą: „Ženkime džiaugsmingai“, o visi procesijos dalyviai atsako: „Su Kristumi. Amen“ (Romos Mišiolas, „Viešpaties įžengimo į Jeruzalę paminėjimas“, 8 §).
Kaip žinoma, žmogus gali pasirinkti patogų kelią ir išvengti bet kokio triūso. Jis gali taip pat leistis žemyn, nugrimzti į melo ir vulgarumo pelkyną. Jėzus eina pirma mūsų, kopia į kalną. Jis mus veda į tai, kas yra didinga ir gražu, veda į tyro ir gaivaus oro aukštumas: į gyvenimą pagal tiesą; į drąsą, neleidžiančią susigūžti viešpataujančių nuomonių šurmulyje; į kantrumą, pakeliantį ir palaikantį kitą; į atsakomybę dėl kenčiančių ir apleistųjų; į ištikimybę kitam, net jei dėl to tenka pakovoti su savimi; į meilę, kuri yra Dievas.
Kai prie Jeruzalės vartų Jėzus užsėda ant asilo, kuris priešingai karo žirgui, yra taikos ir ramybės simbolis, maldininkai spontaniškai išreiškia džiugų tikrumą, kad būtent jis ir yra Dovydo Sūnus, kuris ateina Viešpaties vardu ir atneša Dievo buvimą tarp jų: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 9).
Maldavimo šauksmas „Osana“ (hebr. „Hoši‘a na!“ – „[Viešpatie] prašome, gelbėk!”; žr. Ps 118, 25) buvo tapęs iškilmės ir sveikinimo šūksniu, reiškiančiu „gyvuok, valio!”. Jau seniausiame mums žinomame liturginiame tekste – „Didachėje“ (apie 100 m.) – prieš Komunijos dalijimą pasirodo „Osana“: „Teateina malonė ir tepraeina šis pasaulis! Osana Dovydo Sūnui! Kas šventas, teateinie, o kas toks nėra, teatsiverčia. Maranata. Amen“ (10, 6). Iš tiesų, Bažnyčia kiekvieną kartą Eucharistijos liturgijoje pasitinka ir sveikina šiuo žodžiu Tą, kuris kukliu duonos ir vyno pavidalu vėl iš naujo ateina pas mus, ir tuo pačiu lieka Tuo, kuris turi ateiti.
Kaip sakyta, kelionės tikslas – Jeruzalė. Be abejo, Jeruzalė yra paprasčiausia geografinė vietovė, miestas, kuriame ant Siono kalno stovėjo šventykla, savo unikalumu turėjusi priminti paties Dievo unikalumą. Tad ši vieta visų pirmiausia skelbia, jog Dievas yra vienas visame pasaulyje, neapsakomai peržengiantis visas vietas ir visus laikus, ir jam priklauso visa kūrinija. Dievas, kurio visi žmonės ieško ir kurį, tam tikru būdu, visi pažįsta.
Tačiau šis Dievas turi vardą. Jis leidosi mums būti pažinus, nes įžengė į žmonių istoriją, kurios pradžią ženklina žmogaus – Abraomo – pasirinkimas (Pr 12, 1-4). Dievas, kuris negali būti uždarytas į kokį nors pastatą, vis dėlto panoro gyventi tarp mūsų, būti su mumis.
Jei Jėzus kartu su keliaujančia Izraelio tauta kopia į Jeruzalę, tai jis, vadinasi, eina švęsti Paschos: Izraelio išlaisvinimo atminimo, tuo pačiu metu visada primenančio galutinio išlaisvinimo, kurį Dievas suteiks, viltį. Jėzus keliauja į šią šventę suvokdamas, kad jis pats yra Avinėlis, kuriame išsipildys tai, ką Išėjimo knyga sako: avinėlis be trūkumo, patinėlis, kuris papjaunamas, kaip amžinas įsakas, sambrėškio metu, stebint visai Izraelio bendrijai (Iš 12, 5-6. 14).
Ir pagaliau Jėzus supranta, kad jo gyvenimas žengs toliau, nesibaigs su kryžiumi. Jis žino, kad jo gyvenimas pasieks Dievo sostą bei savo kūne jis sutaikins Dievą ir žmogų. Jis žino, kad jo prikeltas kūnas taps naujosios sandoros atnaša ir naująja šventykla; kad aplink jį iš gausybės angelų ir šventųjų susiburs naujoji Jeruzalė, kuri yra danguje, tačiau taip pat jau ir žemėje, nes savo kančioje jis atvėrė uždangą, skyrusią dangų ir žemę.
Vadinasi, jo kelias driekiasi anapus Jeruzalės šventyklos kalno, iki paties Dievo aukštumų. Tai ir yra didysis kopimas, tikrasis žmogaus tikslas, į kurį jis visus mus kviečia: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Iš tiesų, gyvenimo viršūnės pasiekimas – tapti panašiems į Dievo Sūnų ir įžengti į dangiškąją Jeruzalę – viršija žmogaus jėgas. Kaip kalnuose alpinistas kabinasi į bendrą virvę ir išsaugo bendrystės atsakomybę su kitais alpinistais, taip ir tikintysis, laikydamasis Dievo žodžio ir vienybės su Bažnyčia, yra traukiamas ir palaikomas Kristaus.