Vakarų Bažnyčioje atsiranda nuomonė, kad šis vaisus buvo obuolys, tai reikštų, kad medis buvo obelis. Tačiau ši tradicija susiformavo gana vėlai, tik viduramžiais. Pirmaisiais krikščionybės amžiais, ypač Rytų Bažnyčioje, vyravo kitokia nuomonė.
Žvelgdami į III-IX a. krikščioniškąją ikonografiją, mes aptinkame įdomų vaizdą: Adomas ir Ieva stovi prie figmedžio ir, ištiesę rankas, skina nuo jo figas. Kodėl pirmojo tūkstantmečio krikščionys manė, kad šis Edeno sodo viduryje augantis medis, nuo kurio nevalia skinti vaisių, yra būtent figmedis, o ne obelis?
Dar kartą atsiverskime Pradžios knygą. Ten rašoma, jog iškart po nuopuolio mūsų protėviai pasijuto esą nuogi, todėl norėdami pridengti savo nuogumą, jie prisiskynė figmedžio lapų: „Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus“ (Pr 3, 7). Būtent tuo remiantis, buvo daroma išvada: Adomui ir Ievai arčiausiai po ranka galėjo būti tik to uždrausto medžio lapai.
Todėl evangelistas Morkus pastebi, jog atėjus Jėzui prie sulapojusio figmedžio, „jis nerado nieko, tiktai lapus, nes buvo dar ne figų metas“. Iš tiesų, atėjęs į žemę, Dievo Sūnus randa tik figmedžio lapus, kaukes, veidmainystes, kuriomis žmogus bando dangstytis, taip iškreipdamas savo panašumą į Dievą.
Adomas ir Ieva suklydo: jie paprasčiausiai paskubėjo, per anksti nuskabė figmedžio vaisius, nes buvo dar neatėjusi laikų pilnatvė, buvo dar neatėjęs tikrojo pažinimo metas, kai potvarkį, kuriuo žmonijai neleidžiama skinti vaisių nuo gyvybės medžio, Jėzus atšauks (žr. Pr 3, 22-24; Apr 2, 7; 22, 2. 14).
Palaimintasis Jonas Dunsas Škotas († 1308), o taip pat ir daugelis dabartinių teologų, mano, kad Įsikūnijimas būtų įvykęs, net jeigu žmogus ir nebūtų nupuolęs, nes tai, kas pastūmėjo Dievo žodį nužengti iš dangaus, tapti kūnų, buvo meilė, ir niekas kitas (žr. Jn 3, 16). Dievo begalinės meilės, kaip trivienio Dievo pažinimas, buvo įmanomas tik Įsikūnijimo dėka.
Neradęs figų, Jėzus tarė: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!“. Ir kitą rytą, „eidami pro šalį, mokiniai pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų“. Iš tiesų, Velykų rytą, artindamiesi prie kapo, mokiniai pamatys, kad akmuo nuristas, o pirmosios nuodėmės pasekmė – mirtis – yra nudžiūvusi iš pat šaknų, per amžius tapusi nebevaisinga.
Kristus yra ne tik naujasis Adomas, per kurį dabar į pasaulį ateina ne nuodėmė, o nuteisinimas, bet taip pat ir naujojo gyvybės medžio vaisius, prie kurio jau drąsiai galima artintis, nes dabar žmogus, suvalgęs šį vaisių, nebemiršta, o gyvena.
Viešpaties kryžius ant altoriaus šv. Mišių liturgijoje yra naujasis gyvybės medis. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių šv. Mišios buvo švenčiamos žvelgiant į kryžiaus atvaizdą, kaip į vienintelį Bažnyčios orientyrą kelionėje į rojaus sodą, į amžinąjį gyvenimą.
Kūriniją pas mylintį Dievą atvesti tegalėjo Adomas. Pirmajam nepavyko. Jis mirė savo skolose ir tai ženklina po kryžiumi gulinti kaukolė. Ir štai dabar antrasis Adomas, kuriam pavyko, kuris liko ištikimas ir savo mirtimi sumokėjo pirmojo skolą – tai ženklina virš kaukės stovintis kryžius.
Gyvybės medis nėra toli nuo mūsų, kažkur prarastame ar būsiančiame pasaulyje.
Atpirkimo malonės dėka mes jau dabar, šiandien, per kiekvieną Eucharistijos šventimą, kur vyksta Kristaus kryžiaus aukos sudabartinimas nekruvinu būdu, galime ragauti to medžio vaisiaus ir įgyti amžinojo gyvenimo laidą. Juk kas vertai valgo nuo to medžio Avinėlio kūną ir kraują, nepatirs mirties, nes Eucharistijoje mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas – priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“ (šv. Ignotas Antiochietis, † 107).