Anais laikais, kai žydų tautą puldinėjo svetimieji, žmonės, norėdami išgelbėti savo turtą nuo įsibrovėlių, slėpdavo jį žemėje. Dažnai paslėpto turto savininkai žūdavo arba būdavo išvaromi į vergiją. Tuomet jų turtas gulėdavo žemėje, kol kas nors atsitiktinai jį surasdavo. Palestinoje dar ir šiandien, dažniausiai atliekant archeologinius kasinėjimus, atrandama monetų ar papuošalų.
Artojas, kuris randa lobį, ir pirklys, kuris ieško brangių perlų, parduoda visa, ką turi, norėdami įsigyti radinius. Džiaugsmas, lydintis įsigijimą, ryškus artojo atveju, o pirklio atveju – numanomas.
Du palyginimai apie dirvoje paslėptą lobį ir brangų perlą iš esmės yra vienodi. Jie atskleidžia pagrindinę žinią – atėjo lemtinga istorijos valanda. Žmonijos istorijoje apsireiškė Dievo Karalystė, konkrečiau pasakius, Jėzus atėjo į šį pasaulį.
Paslėptas lobis arba brangus perlas yra pats Jėzus Kristus. Jis, pateikdamas šiuos palyginimus, nori pasakyti, kad išganymas mus pasiekė dovanai, Dievo dėka, priimkite sprendimą, nepraleiskite progos jo įsigyti. Laikas, skirtas šioje žemiškoje kelionėje, yra apsisprendimo laikas.
Bet kam naudingas toks draudimas? Apsidrausti nuo mirties? Be abejo, kad ne. Jis garantuoja, jog mirties atveju kažkas gaus kompensaciją. Dangaus Karalystė taip pat yra gyvenimo apdraudimas, tik skirtumas tas, kad šis tikras draudimas, naudingas ne tik tiems, kurie lieka, bet ir tam, kuris miršta. „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 26), – sako Jėzus.
Beje, abu palyginimai pateikia du skirtingus kelius, vedančius į tą patį tikslą. Vienas žmogus, taip sakant, atsitiktinai atranda paslėptą lobį, besidarbuodamas savo kasdienybėje; kitas ieško brangaus perlo.
Vieni susitiko Kirstų savo gyvenime net jo specialiai neieškodami, tačiau susitikę ranka nenumojo (Mt 4, 18–22; Apd 9, 1–9); kiti leidosi į jo paieškas, kaip Nikodemas (Jn 3, 1–15) ar Zachiejus (Lk 19, 1–10). Bet kuriuo atveju, pasak šv. Augustino († 430), žmogaus širdis nerami, kol neranda gyvenimo esmės – Kristaus.
Šv. Albertas Didysis († 1280) paaiškina: „Šis brangus perlas, kurį mums reikia įsigyti mūsų turtu, kūno ir sielos kaina, yra pats mieliausiasis Jėzus Kristus. Šis brangiausiasis perlas buvo surastas garbingoje jūros kriauklėje, – Mergelėje Marijoje. Šis perlas yra vadinamas „brangiuoju“, kitaip tariant, labiau už viską mylimu.“
Šimtai kankinių ir išpažinėjų savo gyvenimo pavyzdžiu parodė, kad jie viską, netgi savo gyvybę, laikė nieku, palyginus su Kristaus didybe ir garbe. Žinoma, amžinosios vertybės niekada nepraranda savo vertės, tačiau visais laikais šio pasaulio dvasia pateikia žmonėms efemeriškus, vienadienius blizgučius tarsi vertybes, dėl kurių būtų verta aukoti savo gyvenimą.
Kas tie blizgučiai? Tai pasaulio garbė, turtas, malonumai, valdžia ir panašūs dalykai. Jei susiesime savo gyvenimą su šiais dalykais, aukodami jiems visą savo gyvenimą, jie mus galų gale apgaus. Anksčiau ar vėliau pasijusime kvailai pasielgę.
O jei visus savo lūkesčius ir siekimus sujungsime su Kristaus pažinimu ir jo meile – neapsiriksime, būsime išmintingai pasielgę: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (Fil 3, 8–9).