„Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“

Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“

Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)

Evangelistas Morkus atkreipia dėmesį, kad Jėzus ten – savo tėviškėje – negalėjo padaryti beveik jokio stebuklo. Ir ne todėl, jog nenorėjo, bet tiesiog negalėjo.

Tai vienintelis Dievo ribotumas, kylantis iš begalinės meilės žmogui. Dėl žmogiškosios laisvės egzistavimo Dievas apriboja savo laisvę.
Tikėjimas ir atsakomybė neturėtų prasmės, jeigu žmogus neturėtų laisvės, kitaip tariant, negalėtų pasirinkti. Žmogus gali tikėti ir netikėti, mylėti ir neapkęsti, saugoti gyvybę ir žudyti.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Tikėjimas ir atsakomybė neturėtų prasmės, jeigu žmogus neturėtų laisvės, kitaip tariant, negalėtų pasirinkti. Žmogus gali tikėti ir netikėti, mylėti ir neapkęsti, saugoti gyvybę ir žudyti.

Todėl suprantamas ir pragaro egzistavimas. Jei pragaro nebūtų, tai Dievas nebūtų meilė, nes tas, kas negerbia kito laisvės, o verčia per jėgą (priverstinai) save pamilti ir būti jo artume, negali turėti savyje meilės.

Pirmuose Biblijos puslapiuose Viešpats ieško nupuolusio žmogaus: „Adomai, kur esi?“ (plg. Pr 3, 9). Šis klausimas persmelktas Tėvo, praradusio sūnų, skausmu.

Dievas žinojo laisvės pavojų; žinojo, kad žmogus gali pasimesti amžinai, todėl visada ir visur eina jo ieškoti, siūlo savo meilę, bet neprimeta jos.

Kristaus stebuklai nėra galios demonstravimas, bet Dievo meilės ženklai, kurie įvyksta ten, kur sutinka žmogaus tikėjimą santykio abipusiškume.
Dievas žinojo laisvės pavojų; žinojo, kad žmogus gali pasimesti amžinai, todėl visada ir visur eina jo ieškoti, siūlo savo meilę, bet neprimeta jos.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Kai jo kraštiečiai jį atmetė, Jėzus nepratrūko grasinimais, jis paprasčiausiai pasitraukė kitur. Luko evangelijoje aprašomas panašus įvykis (Lk 9, 51–56).

Tą kartą Jėzų atstūmė vienas samariečių kaimas, todėl jo mokiniai jam pasiūlė sudeginti jį, bet Jėzus nuramino savo mokinių smurtines nuotaikas ir pasuko į kitą kaimą, kuriam taip pat bus suteikta laisvė rinktis.

Taip Jėzus elgiasi ir šiandien. Jis labiau gerbia mūsų laisvę, negu mes patys vieni kitų. Tačiau taip gimsta ir atsakomybė.

Dvasiniame gyvenime svarbu pastebėti Dievo malonės atėjimą ir būti pasiruošusiam ją priimti. Senas lotyniškas posakis primena: „Deus non deserit nisi desertatur“ (lot. „Dievas nepalieka, jeigu nėra paliekamas“).