Po Velykų laiko, pasibaigusio praeitą sekmadienį Sekminėmis, liturgija sugrįžo į eilinį laiką. Tai nereiškia, kad mūsų krikščioniškoji pareiga turėtų nusilpti, priešingai, per sakramentus įžengę į dieviškąjį gyvenimą, esame kviečiami kasdien būti atsivėrę Dievo malonės veikimui, kad tobulėtume Dievo ir artimo meilėje.
Šio sekmadienio Švenčiausiosios Trejybės liturginė šventė, tam tikra prasme, vėl trumpai pamini Dievo Apreiškimą, įvykusį Velykų slėpiniuose: Kristaus mirtį ir prisikėlimą, jo įžengimą ir atsisėdimą Tėvo dešinėje bei Šventosios Dvasios atsiuntimą.
Jėzus Kristus – Dievas, tapęs žmogumi, – leido mums žvilgtelėti į vidinį Dievo gyvenimą. Jame išvystame visiškai netikėtą dalyką: slėpiningasis Dievas nėra begalinė vienatvė, jis – meilės įvykis. Yra Sūnus, kalbantis su Tėvu. Ir abu jie yra viena Dvasioje, toje, galima sakyti, dovanojimo ir mylėjimo, meilės Aplinkoje, kurioje jie yra vienas vienintelis Dievas.
Trys dieviškieji Asmenys – tai vienas Dievas, kadangi kiekvienas iš jų tapatus vienintelei ir nedaliai dieviškosios prigimties pilnatvei. Tačiau šie dieviškieji Asmenys realiai skiriasi: jų skirtingi santykiai vienas kito atžvilgiu ir vieningame dieviškajame veikime kiekvienas iš jų dalyvauja tokiu būdu, koks jam būdingas Trejybėje.
Šv. Irenėjas Lionietis († 202) sako: „Be Dvasios negalėtume laikytis Dievo žodžio, o be Sūnaus niekas nepriartėtų prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas – tai Sūnaus pažinimas, o Sūnaus pažinimas galimas tik per Šventąją Dvasią.“
Krikščionio tikėjimo kelias prasideda Krikštu (Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus prisikėlimo vaisius. Dovanodamas Šventąją Dvasią, jis norėjo visus į jį tikinčiuosius įtraukti į savo šlovę (Jn 17, 22).
Išpažinti tikėjimą į Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – reiškia tikėti į vienatinį Dievą, kuris yra meilė (1 Jn 4, 8); į Tėvą, kuris, atėjus laiko pilnatvei, dėl mūsų išganymo atsiuntė savo Sūnų; į Jėzų Kristų, kuris savo mirties ir prisikėlimo slėpiniu atpirko pasaulį; į Šventąją Dvasią, kuri, laukiant Viešpaties šlovingo sugrįžimo, per šimtmečius veda Bažnyčią.
Išties Viešpats negyvena spindinčioje vienatvėje, bet neišsenkančiame gyvenimo šaltinyje, nuolat save dovanojančiame ir einančiame į bendrystę. Švenčiausioji Trejybė yra visiška vienybė, nes trys dieviškieji Asmenys – grynas santykis.
Tai galime bent minimaliai suvokti stebėdami tiek makropasaulį (mūsų Žemę, planetas, žvaigždes, galaktikas), tiek ir mikropasaulį (ląsteles, molekules, atomus). Visame, kas egzistuoja, tam tikra prasme yra įspaustas trivienio Dievo vardas, nes visa būtis iki mažiausių dalelyčių yra būtis bendrystėje, santykyje, todėl ir atspindinti Dievo bendrystę – kuriančią meilę. Viskas ateina iš meilės ir siekia meilės, be abejo, skirtingais pažinimo ir laisvės lygmenimis.
Iš tokios Dievo tikrovės kyla tam tikras žmogaus paveikslas, asmens samprata. Jei Dievas yra dialoginė vienybė, buvimas palaikant santykį, tai žmogus, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26), pašauktas įgyvendinti save per pokalbį, susitikimą, būti per santykį.
Jėzus mums apreiškė, kad žmogus savo esme yra sūnus arba dukra, kūrinys, kuris gyvena palaikydamas santykį su Dievu Tėvu ir per tai su visais savo broliais ir seserimis. Žmogus save įgyvendina ne siekdamas absoliučios autonomijos, pasiduodamas iliuzijai, jog yra dievas, bet priešingai – pripažindamas, jog yra vaikas, atviras kūrinys, besistiebiantis į Dievą ir ranką tiesiantis savo broliams bei seserims, kurių veiduose atranda visų Tėvo paveikslą.
Visuomenėje, draskomoje globalizacijos ir individualizmo tendencijų, Bažnyčia pašaukta liudyti bendrystę (gr. „koinonia“). Ši tikrovė kyla ne „iš apačios“, tai slėpinys, kurio šaknys „danguje“, pačiame trivieniame Dieve. Būtent jis pats yra Jėzuje Kristuje mums parodytos bei į žmonijos ir istorijos audinį, idant nuvestų į pilnatvę, įaustos meilės amžinasis dialogas. Bažnyčia, bendrystės slėpinys, „Kristuje yra tarsi sakramentas, arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ („Lumen gentium“, 1).
Bažnyčios mokymas, susiformavęs iš tokio požiūrio į Dievą ir žmogų, kviečia rinktis Dievo pirmenybę: visas žmogaus gyvenimas ir darbas priklauso nuo pirmosios vietos užleidimo Dievui, ne Dievui bendrąja prasme, bet vardą ir veidą turinčiam Viešpačiui, Sandoros Dievui, išvedusiam tautą iš Egipto vergijos, prikėlusiam Kristų iš numirusių ir trokštančiam vesti žmoniją į taikos ir teisingumo paženklintą laisvę.
Iš tiesų, kaip smarkiai pasikeistų pasaulis, jei šeimose, darbo ar studijų bendruomenėse santykiai būtų puoselėjami pagal trijų dieviškų Asmenų pavyzdį, kai kiekvienas gyvena ne tik su kitu, bet ir dėl kito bei kitame. Juk vien meilė – tokia, kai gyvename santykiu ir gyvename, kad mylėtume ir būtume mylimi, – padaro mus laimingus.