Sekmadienio Evangelija. Apie šv. Joną Krikštytoją

 (202)
Jėzaus krikštas
Jėzaus krikštas
© Shutterstock nuotr.

Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas.“ Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo.“ Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas.“

Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka. O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos. (Lk 1, 57–66. 80)

Birželio 24 dieną Romos Katalikų liturgijoje švenčiama šv. Jono Krikštytojo, kurio gyvenimas buvo nukreiptas į Kristų, gimimo iškilmė. Paprastai Bažnyčia prisimena šventųjų mirties dieną, kai jie gimsta danguje, tačiau yra dvi išimtys: Švč. Mergelės Marijos (rugsėjo 8 d.) ir šv. Jono Krikštytojo gimimo žemėje iškilmingas minėjimas.

Apie Joną Krikštytoją mums kalba ne vien tik Naujasis Testamentas (Evangelijos ir Apaštalų darbai), bet taip nekrikščioniški šaltiniai. Žydų istorikas Juozapas Flavijus († 100), savo veikale „Senovės Judėja“, mums pristato Joną, kaip pamaldų ir dorybingą mokytoją, kuris krikštijo prie Jordano upės, bet galiausiai buvo karaliaus Erodo Antipos († 39) įsakymu įkalintas ir nukirsdintas Makeronto forte šalia Negyvosios jūros. Pasak Flavijaus, Erodas bijojęs, kad aplink Joną Krikštytoją susiburs priešiškai erodiniam režimui nusiteikusi liaudis.

Jono Krikštytojo gimimo šventė yra labai sena, ateinanti iš pirmųjų krikščionybės amžių. Jono pamaldumas gana greitai paplito tiek Rytų, tiek ir Vakarų Bažnyčioje. Tarp visų šventųjų, būtent jo globai yra skirta daugiausia bažnyčių pasaulyje. Net dvidešimt trys popiežiai pasirinko jo vardą, kuris išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „Dievo malonė”.

Kodėl jo gimimo diena pasirinkta birželio 24-oji? Angelas Gabrielius, paskelbdamas Marijai apie Jėzaus gimimą, užsiminė, kad jos giminaitė Elzbieta nėščia, ir šis mėnuo yra šeštas (Lk 1, 36). Tad Jonas turėjo gimti šešiais mėnesiais anksčiau už Jėzų Kristų. Išties nuo šiandien iki Kalėdų liko šeši mėnesiai. Taip pat čia regime ir simbolinę prasmę, juk nuo šiandien dienos pradeda trumpėti, „mažėti“; o Jonas Krikštytojas yra pasakęs: „Jam (Jėzui) skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30).

Beje, Jono Krikštytojo ir tuo pačiu Jėzaus Kristaus gimimo datų istoriškumą patvirtina ir duomenys, prieš kelerius metus gauti studijuojant pirmykštę judėjų krikščionių rašytinę tradiciją ir archeologinių kasinėjimų rezultatus. 1947 metais vienas palestinietis piemuo (arab. „beduinas“) atsitiktinai atrado molinį indą, pusiau užkastą vienoje Kumrano dykumos oloje, apie 20 km nuo Jeruzalės.

Šioje nuošalioje vietovėje, prie Negyvosios jūros, buvo įsikūrusi vienuoliška žydų esenų bendruomenė, kuri, be asketinio gyvenimo, dar perrašinėjo ir senųjų žydų raštus. Vienuoliai per kelis dešimtmečius perrašė gana daug tekstų, po to juos paslėpė dideliuose moliniuose induose, norėdami apsaugoti nuo romėnų okupacijos 70 m. po Kr.

Iškart po netikėto atradimo viso pasaulio archeologai pradėjo didžiulę kasinėjimų kampaniją šioje dykumos zonoje. Jie aptiko 11 požeminių olų, kurios beveik dvidešimt amžių saugojo daugybę indų, vazų ir tūkstančius biblinių rankraščių, suvyniotų ir gerai išsilaikiusių. Tarp šių svarbių radinių mus domina ypač vienas tekstas iš II a. prieš Kr. – „Jubiliejų knyga“.

Būtent iš šio judėjų šaltinio beveik po dviejų tūkstančių metų sužinojome, kad Izraelio kunigų skyriai cikliškai nuo šeštadienio iki šeštadienio eidavo tarnybą Jeruzalės šventykloje, taigi visada tuo pačiu metų laiku. „Jubiliejų knyga“ praneša, jog Abijo skyrius, aštuntasis iš dvidešimt keturių, kuriam priklausė kunigas Zacharijas, Jono Krikštytojo tėvas (Lk 1, 5), įžengdavo į šventyklą tą savaitę, kuri išpuldavo tarp rugsėjo 23 ir 30 dienos.

Iš pirmo žvilgsnio atrodžiusi nereikšminga žinia tapo tikru šoku senovės krikščionybę tyrinėjantiems mokslininkams. Iš tiesų Zacharijas įėjo į šventyklą apie rugsėjo 23-iąją, kai, pasak Evangelijos pagal Luką, jis gavo žinią iš angelo Gabrieliaus, kuris jam pranešė, jog, nepaisant jo seno amžiaus ir jo žmonos Elzbietos nevaisingumo, jis turės sūnų, vardu Jonas (Lk 1, 5–25).

Vadinasi, Viešpaties pirmtakas, Jonas Krikštytojas, galėjo gimti birželio 24 dieną, praėjus devyniems mėnesiams po angelo apreiškimo Zacharijui. Jau nuo I a. po Kr. Bažnyčia savo liturginiame kalendoriuje prisimena tiek angelo žinią Zacharijui, tiek ir Jono gimimą būtent tomis dienomis.

Taigi visai realu, kad ir Viešpaties apreiškimas Marijai, kai ji pradėjo įsčiose Jėzų, galėjo būti kovo 25 dieną, kada Bažnyčia ir švenčia šį slėpinį savo liturgijoje. Nes evangelistas pabrėžia, jog tada Elzbieta, Marijos giminaitė, buvo šeštame nėštumo mėnesyje (Lk 1, 26). Jei Jėzus buvo pradėtas kovo 25 dieną, kai iki Jono gimimo buvo likę trys mėnesiai, jo gimimas visai suprantamai gali būti minimas gruodžio 25-ąją, net jei jis ir gimė vieną dieną anksčiau ar vėliau.

Taip pat verta prisiminti, kad septynios muzikinės natos – do, re, mi, fa, sol, la, si – yra siejamos su Jonu Krikštytoju. XI amžiuje benediktinų vienuolis Gvidas Arecietis († 1050), norėdamas suteikti muzikinėms natoms vardus, pasirinko septynių eilučių pirmuosius skiemenis iš Jono Krikštytojo garbei skirto lotyniško himno, kurį sukūrė vienuolis Paulius Diakonas († 799).

Tik pirmasis skiemuo iš ut patapo do, o paskutinėje eilutėje pasirinkta abiejų žodžių pirmosios raidės: Ut queant laxis / Resonare fibris / Mira gestorum / Famuli tuorum, / Solve polluti / Labii reatum, / Sancte Iohannes. Šio posmelio nepažodinis vertimas: „Kad iš širdies gelmių aidėtų giesmė apie tavo nuostabius darbus, nuvalyk, šventasis Jonai, savo tarno suterštų lūpų kaltę.“

www.DELFI.lt
 
202
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvos pjūvis

Apie A. Bielskio religinę knygą. Kai kalbanti galva ginasi (7)

2014 rugpjūčio mėn. 2 d. 08:00
Andrius Bielskis – tai tam tikras politikas, premjero A. Butkevičiaus patarėjas švietimo klausimais, pristatomas ir kaip egalitarinio, nehierarchiško judėjimo „Naujoji kairė 95“ lyderis. Knyga pristatyta birželio 11 d. Kultūros ministerijos pastate, drauge su jos iliustracijų (dailininkas A. Bareikis) paroda – darbais su Taro kortų simboliką primenančiais neofolkloriniais žalčiais, kardais ir mergelėmis.

V. Šimanskis. „Tikras lietuviškas“ izoliacijos kelias mums nebetinka (82)

2014 rugpjūčio mėn. 1 d. 09:21
Vilius Šimanskis
Asmeninio archyvo nuotr.
Šiandien, kai didžiausias įžeidimas – tolerastas, o didžiausios Rytų kaimynės agresyvūs veiksmai prieš demokratiją nublanksta prieš pyktį ant moters su barzda (arba vyro su suknele, priklauso ko paklausi), nejučiomis pasikasai pakaušį ir įsižnybi ar nesapnuoji.

N. Vasiliauskaitė. „Vamzdis“ ir intelektualai (466)

2014 liepos mėn. 31 d. 10:30
Batalijos dėl „Krantinės arkos“ stebina ir mane. Tačiau ne miestiečių priešiškumu, ne reikalaujančios ją nugrauti peticijos atsiradimo faktu, o veikiau reakcijomis į šį faktą, argumentais, polemikos struktūravimu. Žiniasklaidoje peticija iškart sutapatinta su žurnalo „Žmonės“ herojėmis ir pramogų industrijos „pupytėmis“ (kurios, tarp kitų, irgi pasirašė – ir buvo itin primygtinai pamatytos) ir išstatyta groteskiškoms pašaipoms (pvz.: „Žinomos moterys kyla į kovą prieš „vamzdžiu“ vadinamą skulptūrą“ – praneša Lrytas.lt straipsnio antraštė).

R. Lazutka. Abiturientai – nepaklusnūs, bet racionalūs (50)

2014 liepos mėn. 30 d. 17:42
Ką tik pasibaigusio stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai nedaug skiriasi nuo ankstesnių metų – daugiausia stojo į socialinius mokslus, o juose – į teisę, ekonomiką, vadybą... Neklauso jaunimas ir tiek. Nei ministro, teigiančio, kad tik technologinės studijos išgelbės Lietuvą ir visą ES, nei darbdavių, neva nerandančių inžinierių, nei darbo biržų direktorių, nebeperlipančių per minias teisininkų bei vadybininkų.

A. Lapinskas. Nesityčiokime iš lietuvaičių, ištekėjusių už užsieniečių (403)

2014 liepos mėn. 30 d. 10:40
Nežinia jau kelintą kartą Lietuvos Seimas bando ateiti į protą ir priimti patį paprasčiausią sprendimą, koks tik gali būti tragikomiškoje vardų ir pavardžių pavardžių byloje. Turiu omenyje Seime liepos 15 pradėtą nagrinėti Irenos Šiaulienės ir Gedimino Kirkilo autorystės Vardų ir pavardžių įstatymą, kuris lietuvaitėms, ištekėjusioms už užsieniečių ir turinčioms 100-procentinį pagrindą tokiai pačiai pavardei kaip ir savo vyro, pagaliau leistų ją užrašyti lygiai taip pat.