Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas. (Mt 16, 13–20)
Evangelijoje kalbama apie du skirtingus būdus, kaip pažinti Kristų. Pirmas – išorinis pažinimas, tai daugumos požiūris. Į Jėzaus klausimą: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ (Mt 16, 13), mokiniai atsako: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“ (Mt 16, 14). Kitaip tariant, manoma, kad Kristus – tai dar vienas religinis veikėjas, panašus į kitus žmonėms žinomus.
Paskui, kreipdamasis asmeniškai į mokinius, Jėzus klausia: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15). Petras atsako žodžiais, kurie yra pirmasis tikėjimo išpažinimas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Tikėjimas siekia toliau negu vien paprasti empiriniai ar istoriniai faktai ir Petras geba įsismelkti į Kristaus asmens slėpinio gilumą.
„Ne kūnas ir kraujas“: semitinis posakis, išreiškiantis žmogų, ypač jo prigimties trapumą. „Bet mano Tėvas, kuris yra danguje“: Petro tikėjimo kilmė – apreiškimas iš Dievo (Gal 1, 15–16). Tikėjimas kyla iš Dievo iniciatyvos. Dievas atskleidžia mums savo meilę ir kviečia dalyvauti jo dieviškajame gyvenime.
Tikėjimas ne tik suteikia tam tikrą informaciją apie Kristaus asmenį, bet ir sukuria asmeninį ryšį su juo, reikalauja visu savimi, visu protu, valia ir jausmais pritarti Dievui, kuris mums apsireiškia. Šitaip klausimas: „O kuo jūs mane laikote?“ provokuoja mokinius asmeniškai apsispręsti jo atžvilgiu.
Tikėjimas ir Kristaus sekimas labai artimai tarpusavy susiję. Ir žinant, kad tikėjimas reikalauja sekimo, jį reikia nuolat stiprinti ir auginti, gilinti ir brandinti, sykiu stiprinant ir mūsų ryšį su Jėzumi, meilę jam. Taip pat ir Petras su kitais mokiniais turėjo eiti šituo keliu, kol susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu atvėrė jų akis tikėjimo pilnatvei.
Atsakydamas į Petro išpažinimą, Jėzus kalba apie Bažnyčią: „Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Jėzus stato Bažnyčią ant Petro, išpažįstančio Jėzaus dieviškumą, tikėjimo uolos.
„Pirmasis Simonas, pavadintas Petru“ (Mt 10, 2). Taip reikšmingai pabrėždamas Petro pirmumą, šv. Matas savo evangelijoje pradeda dvylikos apaštalų sąrašą, kuris Simono vardu pradedamas ir kitose dviejose sinoptinėse evangelijose bei Apaštalų darbuose (Mk 3, 16; Lk 6, 14; Apd 1, 13).
Jis yra uola, ant kurios Kristus pastatys savo Bažnyčią (Mt 16, 18); jis yra tas, kurio, vienąsyk atsivertusio, tikėjimas nesusvyruos ir stiprins brolius (Lk 22, 32); galiausiai jis yra ganytojas, vadovausiantis visai Viešpaties mokinių bendruomenei (Jn 21, 15–17).
Todėl ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse ir vėliau visoje Bažnyčioje Petro įvaizdis išliko kaip įvaizdis apaštalo, kuris, nepaisant jo žmogiškojo silpnumo, Kristaus buvo nedviprasmiškai paskirtas pirmuoju tarp apaštalų ir pašauktas Bažnyčioje vykdyti apibrėžtą, ypatingą užduotį.
Popiežius, Romos vyskupas ir šventojo Petro įpėdinis, yra nuolatinis ir regimas Bažnyčios vienybės pradas ir pamatas. Jis yra Kristaus vikaras, vyskupų kolegijos galva ir visos Bažnyčios ganytojas, dievišku įsteigimu turintis joje pilnatvišką, aukščiausią, tiesioginę ir visuotinę valdžią.