Evangelijos tekstas mus sugrąžina į Velykų sekmadienio popietę, prie dviejų mokinių, keliaujančių keliu į vakarus. Kai kas sako, jog būtent todėl jie ir neatpažino Jėzaus. Emausas įsikūręs apie dvylika kilometrų (viena stadija – apie 185 m.) į vakarus nuo Jeruzalės. Besileidžianti saulė juos akino, jų akys buvo nukreiptos žemyn, į dulkėtą kelią, ir jie nepažino savo Mokytojo.
Sunku yra patikėti, jog dėl besileidžiančios saulės plieskimo „jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo“, nes juk kalbama apie susitikimą su prisikėlusiu Kristumi, išėjusiu iš šio pasaulio ir jo gyvenimo į naują kūniškumo pobūdį, nebepavaldų chemijos ir biologijos dėsniams; tas kūniškumas priklauso Dievo pasauliui, iš kurio jis pasirodo žmonėms ir atveria jiems širdį, kad jį atpažintų ir paliestų.
Tačiau, kita vertus, tiesa, kad krikščionys eina pasitikti ne besileidžiančios, o patekančios saulės. Kaip žinia, pirmųjų amžių krikščionys matė saulėtekyje Viešpaties prisikėlimo ir antrojo atėjimo simbolį. Jau nuo II amžiaus aptinkame pirmąsias nuorodas (Polikarpas Smirnietis, Tertulijonas, Klemensas Aleksandrietis), kad maldos metu buvo atsisukama į rytus (lot. „ad orientem“).
Vos gavę leidimą 325 metais statyti bažnyčias, krikščionys jas statė (su keliomis išimtimis) laikydamiesi rytų-vakarų ašies, į rytus orientuodami pagrindinę pastato dalį. Juk svarbiausi krikščionių Bendrijos sakramentai – Krikštas ir Eucharistija – buvo (Rytų Bažnyčiose ir tebėra) švenčiami rytų-vakarų simbolio kontekste.
Krikšto apeigose yra du elementai, kuriais išreiškiama pradžia proceso, aprėpiančio visą mūsų gyvenimą ir padarančio mus tinkamus amžinybei, idant švytinčiais Jėzaus Kristaus drabužiais galėtume stoti prieš Dievo veidą ir su juo amžinai gyventi. Tai – išsižadėjimo ir pasižadėjimo vyksmas.
Šitaip buvo išsižadama tam tikro pobūdžio kultūros, prikaustančios žmogų prie valdžios garbinimo, geismų pasaulio, melo, žiaurumo, dievų kulto ir antikinio teatro, kur mėgautasi mirtimis žmonių, kuriuos draskydavo laukiniai žvėrys, spindesio.
Tada ankstyvojoje Bažnyčioje krikštijamasis atsisukdavo į rytus – šviesos, iš naujo patekančios istorijos saulės, Kristaus simbolį. Krikštijamasis pakreipia savo gyvenimą nauja linkme – tikėjimo į Trivienį Dievą, kuriam save atiduoda, linkme.
Rytų-vakarų simbolį aptinkame ne tik Krikšto, bet taip pat ir Šv. Mišių apeigose. Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo įprasta kunigui po Žodžio liturgijos prieš pradedant Eucharistijos liturgiją sušukti tikintiesiems: „Atsigręžkite dabar į Viešpatį!“ (lot. „Conversi ad Dominum!“). Tai raginimas atsigręžti į rytus – į patekančią saulę, kaip sugrįžtančio Kristaus ženklą.
Jei tai dėl kokių nors priežasčių būdavo neįmanoma padaryti, tikintieji kartu su kunigu pasisukdavo į Kristaus kryžių ant altoriaus, vidumi atsigręždami į Viešpatį. Juk galiausiai svarbus kaip tik tas vidus, „conversio“, mūsų sielos atsigręžimas į Jėzų Kristų ir per tai į gyvąjį Dievą, tikrąją šviesą.
Su tai susijęs kitas šūksnis, dar ir šiandien prieš Eucharistijos maldą adresuojamas tikinčiųjų bendruomenei: „Aukštyn širdis!“ (lot. „Sursum corda!“). Šie kunigo žodžiai yra kvietimas nusigręžti nuo visokio susitelkimo į savo rūpesčius, savo troškimus, baimes, išsiblaškymus ir pakelti aukštyn savo širdis, savo vidų.
Abiem sušukimais tarsi esame raginami atnaujinti savo krikščioniškąjį gyvenimą: „Conversi ad Dominum!“ – visada turime išsukti iš klystkelių, iš dulkėtų ir apakinančių kelių, kuriais taip dažnai einame savo mąstymu bei elgesiu; vis iš naujo turime visu savo gyvenimu pasisukti į prisikėlusį Viešpatį, kurį einame pasitikti švęsdami Eucharistiją.