Šiek tiek šaržuojant austrišką įvykių versiją, viskas turėjo atrodyti maždaug taip. Austrų prokuroras, pusryčiams išgėręs keletą skardinių sparnus suteikiančio gėrimo, penktadienį paryčiais prisimena, kad oro uoste (ar kur kitur – sunku pasakyti) nuo ketvirtadienio vakaro sėdi toks M. Golovatovas. Įtariamas Sausio 13-osios žudynių dalyvis. Vis dar įtakingas Rusijos specialiųjų tarnybų elito atstovas.

Sparnų pakylėtas austrų prokuroras skubiai kreipiasi į kolegas iš Lietuvos. Pateikite visą įmanomą medžiagą vokiečių kalba. Kodėl, pavyzdžiui, neišvertus tos medžiagos iš austrams prieinamo Europos arešto orderio angliškos versijos? Matyt, per daug adrenalino prisikaupė ir austrų vertėjų kraujyje, ir jie ėmė mąstyti per greitai, kad suvoktų anglų kalbą.

Energija virte verda ir austrų prokuroro venose. Pateikite informaciją vokiškai. Greitai, greitai, greitai. Per keturias valandas. Skardinė sparnuoto gėrimo. Na, gerai, per penkias. Dar viena skardinė. Na, per šešias. Ir viskas. Nesulaukė.

Visos skardinės priveda prie to, kad už nusikaltimus žmogiškumui Lietuvos ieškomas įtariamasis kuo ramiausiai išskrenda į Maskvą, puikiai žinodamas, kad nuo šiol Alpėse geriau neslidinėti. Kaip kokioje reklamoje, Austrija suteikia sparnus.

Kodėl? Pasirodo, faktas, jog M. Golovatovas vadovavo televizijos bokšto šturmui, kurio metu žuvo 14 beginklių Lietuvos žmonių yra nepakankamas kagėbisto kaltės įrodymas. Tiksliai cituojant austrų Teisingumo ministerijos atstovus, to „kaip įrodymo nepakanka“.

Na, įrodymų svorį paprastai vertina teismas, bet kažkas (stebuklingas gėrimas ar skambutis iš Maskvos) austrams suteikia sparnus, ir teismo darbas atliekamas be teismo.

Atrodo makabriškai. Žinoma, viskas buvo ne taip, bet sparnuoto gėrimo perdozavimas – turbūt vienintelis logiškas motyvas, kuriuo austrai galėtų pagrįsti skubą, kurią taikė M. Golovatovo atveju.

Austrai sako, kad vadovavosi nacionaline teise ir galėjo įtariamąjį paleisti greičiau kaip per 48 valandas. Čia juos palaiko ir įtakinga eurokomisarė Viviane Reding.

Taigi viskas pagal įstatymo raidę. Galbūt. Bet pabandykime sumodeliuoti kitą situaciją.

Š.Černiauskas
Įsivaizduokim beveik analogiškas aplinkybes. Kur nors Austrijoje (kokiame nors „Schwechat“ oro uoste) pareigūnai pastebi, pavyzdžiui, įtariamą 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro akto organizatorių. Rugsėjo 11-oji, kaip ir Sausio 13-oji, nepatenka į laiko rėmus, kuriuos sau taiko austrai, teigiantys, kad nusikaltimams, padarytiems iki 2002 m., taiko kitas taisykles, leidžiančias be didesnio vargo ir su didele skuba paleisti kitų šalių ieškomus įtariamuosius nepraėjus nė parai nuo sulaikymo.

Įsivaizduokim beveik analogiškas aplinkybes. Kur nors Austrijoje (kokiame nors „Schwechat“ oro uoste) pareigūnai pastebi, pavyzdžiui, įtariamą 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro akto organizatorių. Rugsėjo 11-oji, kaip ir Sausio 13-oji, nepatenka į laiko rėmus, kuriuos sau taiko austrai, teigiantys, kad nusikaltimams, padarytiems iki 2002 m., taiko kitas taisykles, leidžiančias be didesnio vargo ir su didele skuba paleisti kitų šalių ieškomus įtariamuosius nepraėjus nė parai nuo sulaikymo.

Kaip tokiu atveju elgtųsi austrai? Na, jeigu taikysime M. Golovatovo sulaikymo modelį, viskas turėtų atrodyti maždaug taip. Įtariamas teroristas naktį praleidžia oro uoste, vartydamas, tarkim, brošiūrą apie naujausias „Boeing“ orlaivių pilotavimo subtilybes. Paryčiais austrai labai skubiai kreipiasi į amerikiečius, reikalaudami dar skubiau visą informaciją išversti į vokiečių kalbą.

Lietuvos prokurorai minėjo, kad vien kaltinamoji medžiaga M. Golovatovui lietuvių kalba sudarė 13 puslapių. Įsivaizduokite, kaip turėtų atrodyti kaltinimas didžiausio istorijoje teroro akto organizatoriui.

Bet amerikiečių pajėgos didesnės, piniginės storesnės. Tad galima daryti prielaidą, kad jie keletą tomų medžiagos spėtų išversti į vokiečių kalbą per tą patį laiką, į kokį su M. Golovatovo atveju išsiteko lietuviai. Per, pačių austrų patvirtintais duomenimis, 4 valandas.

Taigi įsivaizduokite tokią situaciją. Amerikiečiai verčiasi per galvas, nusiunčia visą įmanomą medžiagą austrams, o sparnuoto gėrimo prisivartojęs prokuroras jiems pasako, kad įtariamasis šiuo metu jau skrenda, tarkim, į Iraną. Be teismo, be ekstradicijos procedūros ir su šilčiausiais linkėjimais nuo Austrijos pareigūnų.

Ar ir tokioje situacijoje austrai kuo ramiausiai aiškintų vadovavęsi nacionaline teise, o ne tarptautiniais susitarimais dėl ekstradicijos? Ar ir šiuo atveju eurokomisarė konstatuotų, kad jie galėjo taip elgtis? Ar austrų pareigūnai ir tada pareikštų paleidę įtariamą teroristą, nes jo dalyvavimo teroro akto organizavime fakto „kaip įrodymo nepakanka“?

Sakysite, gal kiek per šiurkštus pavyzdys. Galbūt. Tačiau lietuviams Sausio 13-oji tiek pat skaudi, kiek amerikiečiams – Rugsėjo 11-oji. Ir vadovaujantis elementariausiais principais, abi valstybės tokioje situacijoje turėtų būti traktuojamos vienodai. Bet, žinoma, nebūtų.

Sulaikę amerikiečių ieškomą asmenį, austrai patys išsiverstų visą reikalingą medžiagą, net jeigu ji būtų parašyta kokiu nors labai retu Pietryčių Azijos dialektu. Ir ne per 8, o per 3 ar 4 valandas. Jie tikrai nepaleistų tokio žmogaus nepraėjus nė parai nuo sulaikymo. Bet tikėtina, kad per tokį laiką jie spėtų surinkti visą reikalingą medžiagą, atlikti teismo posėdį dėl ekstradicijos, supakuoti įtariamąjį į narvą su kaspinėliu ir nuvežti jį prie JAV ambasados durų.

Žinoma, sveikintina tiek austrų žiniasklaidos reakcija, tiek Zalcburgo vadovų atsiprašymas dėl šlapio skuduro, kuriuo Austrijos teisėsauga tėškė visiems Lietuvos žmonėms į veidus. Tačiau laiko atgal neatsuksi, o Austrija lietuvių atmintyje dar ilgai bus ta šalis, kuri įtariamą žudynių vadą paleido į laisvę ir įsodino į lėktuvą su brošiūrėle apie Vienos, kurios jam geriau nebepamatyti, grožį.