Savo rašinyje DELFI „Tautos šviesuoliai neskiria teisės nuo moralės - kaip ir bolševikai“ K. Jovaiša ne tik aiškina, kad teisė ir moralė - tai dvi skirtingos normų sistemos, bet ir, kaip jo straipsnio skaitytojui gali pasirodyti, neginčijamai įrodo, kad tautos šviesuoliai, patvoriniai ir visokie kitokie violetiniai tikrojo teisės ir moralės santykio nesuvokia ir elgiasi kaip sovietinio tribunolo propaguotojai.
Teisybės dėlei būtina iškart pastebėti, kad sovietinė teisė, kaip nė viena kita, labai mylėjo teisės ir moralės atskyrimo principą. Jai labai tiko garsaus praėjusio amžiaus vidurio austrų teisės specialisto ir teisės teoretiko Hanso Kelzeno pareiškimas, kad „teisės norma gali turėti bet kokį turinį“.
Sovietiniai ideologai tokia vakarų civilizacijos idėja gudriai pasinaudojo, o kai kurios valstybės, pav. Baltarusija, ir dabar naudojasi. Sovietai atkakliai įrodinėjo, kad Sovietų Sąjunga yra teisinga valstybė. Na ir kas, kad negerbiama privati nuosavybė, kad uždrausta laisva prekyba, kad dominuoja tik viena partija, kad taikoma mirties bausmė ne tik už kriminalinius, bet ir politinius nusikaltimus. Svarbu, kad tokią tvarką gina įstatymas. O įstatymas yra Dievas. Bet kokie moraliniai pasvarstymai apie žmogaus laisvės, privačios nuosavybės vertę sovietinėje teisės filosofijoje tapo nereikalingi.
Sovietiniai ideologai nesuprato ir nenorėjo suprasti, ką iš tiesų norėjo pasakyti H. Kelzenas apie teisės ir moralės skirtį. Žinoma, H. Kelzenas kategoriškai teigė, kad teisės norma turi savitą prigimtį ir struktūrą, kuri esmingai skiriasi nuo moralės normų prigimties. Bet kartu šiam teisės žinovui nė į galvą netoptelėjo, kad teisė ir moralė yra kažkokie svetimkūniai. Jis neabejojo, kad yra galimos įvairios moralinių normų sistemos (pav. musulmoniška, katalikiška, protestantiška), o teisės uždavinys yra ginti vieną iš galimų visuomenės moralinių vertybių pasirinkimų.
Ką gi mums teisės prigimties ir jos santykio su moralinėmis vertybėmis klausimu, kuriant teisės sistemą, siūlo K. Jovaiša? Įdėmiai skaitant autoriaus straipsnį, galima suprasti, kad vienu atžvilgiu advokatas samprotauja visai kaip H. Kelzenas. Advokatas teisingai tvirtina, kad pagal Vakarų civilizacijos teisinį modelį tik teismas “vykdo teisingumą, laikydamasis formalizuotų teisinių procedūrų ir objekyviai bei nešališkai vertindamas besirungiančių kaltinimo ir gynybos šalių motyvus bei argumentus” ir kad Vakarų teisiniame modelyje svarbiausia yra įvairios procedūros ir formalumai ir kad čia teisėjai “neretai išteisina nusikaltėlius, dėl kurių kruvinomis ašaromis verkia kalėjimai”.
H. Kelzenas taip pat tvirtino, kad teisės prigimtyje svarbiausia formalioji pusė, t. y. įstatymų priėmimo arba bylų sprendimo procedūros. Bet, regis, kitaip nei K. Jovaiša H. Kelzenas visai negalvojo, kad teisė bus tik tai, ką griežtai laikydamasis procedūrų savavališkai nuspręs grupė įgaliojų žmonių leisti įstatymus arba suinteresuotas vienokia ar kitokia bylos baigtimi pagal teismines procedūras teisėjas. H. Kelzenui buvo akivaizdu, kad teisinėje valstybėje labai rūpestingai bus ginamos tautos pasirinktos ir įstatymo leidėjo konstitucijoje įtvirtintos moralinės vertybės. Jis net sugalvojo Konstitucinio Teismo institutą teisės konstitucingumui (moralumui) užtikrinti.
Tuo tarpu kokios nuomonės laikosi K. Jovaišas? Skaitant jo straipsnį sunku pasakyti. Labiausiai tikėtina autoriaus pozicija, seka iš straipsnio preambulėje suformuluoto retorinio klausimo bei siūlomų atsakymų į jį. K. Jovaiša klausia: “Ar žmogus, žiauriai nužudęs kitą žmogų, apsivogęs ar iššvaistęs jam patikėtus milijonus arba išžaginęs moterį ar seksualiai išprievartavęs mažametį asmenį, teisine prasme būtinai ir su nenumaldoma logika yra žudikas, vagis, aferistas, žagintojas ar pedofilas?”
K. Jovaišas savo straipsniu lyg ir nori paaiškinti, kad sovietinės “civilizacijos” modelyje vyrauja nenumaldoma logika iškart ir moraliai, ir teisiškai pasmerkti žmogžudį, vagį, žagintoją ar pedofilą. Tuo tarpu vakarų civilizacijos modelyje tiesa paaiškėja tik po teismo sprendimo, kuris yra paskutinė tiesos instancija. Trumpai tariant K. Jovaišos straipsnio fabula yra pabrėžti, jog šviesuolių violetinių ar patvorinių įsitikinimai, kad galėjo būti pažeistos kieno nors teisės, yra nieko verti lyginant su tuo, ką pagal teisines procedūras nustatė teismas. Mirtingiesiems nevalia abejoti teismo sprendimų neklystamumu.
Paneigdamas šviesuolių, patvorinių ir violetinių teisę remtis savo moraliniais įsitikinimais ir kritikuoti įstatymų leidėją ar teisėją, K. Jovaišas savo teisės teorinėje vizijoje faktiškai kuria šiuolaikiniame bent vakarų teisės moksle neigiamą teisės ir moralės supriešinimo galimybę. Netgi H. Kelzenui nepavyko suabejoti, kad žmonių moraliniai įsitikinimai galėtų teisei būti beverčiai. Austrų teoretikas, priešingai, tvirtino, kad moraliniai motyvai paklusti teisės reikalavimams yra nepaprastai svarbūs ir kai dauguma žmonių moraliai nepriima oficialiai valstybės deklaruojamų teisės normų, tai įvyksta revoliucijos, po kurių kuriamos naujos teisinės tvarkos.
Tiesa, yra žinomi filosofiniai bandymai K. Jovaišo žmonių moralinių įsitikinimų ir galiojančios teisės nuostatų supriešinimą teoriškai pagrįsti. Tai garsios Frydricho Nyčės frazės, kad “žmonija per daug žmogiška”, kad žmonijai privalu atsidurti “anapus gėrio ir blogio”. Ir ne tik F. Nyčė, bet ir Karlas Marksas visą krikčionišką moralinį Europos paveldą dominuojantį teisėje paskelbė socialinės tironijos įkūnijimu.
Europa gerai mena, kokį “socialinį efektą” turėjo K. Markso ir F. Nyčės idėjos. Išvaduojant Europos ir ne tik jos tautas iš krikščioniškos moralinės tironijos, sovietinis ir nacių režimai naikino ištisas tautas, išžudė šimtus milijonų žmonių.
Visas pasaulis pagaliau suprato, kad supriešinti teisę ir moralę yra pražūtinga, kad kiekvieno žmogaus, taip pat vaiko, moraliniai įsitikinai apie jų neatimamas teises privalo būti šventi galiojančios teisės principai. Ir kaip žinome, pastaruoju metu žmogaus teisių sauga, ypač Europoje, tapo pamatiniu teisės moralumo pagrindu bei teisinės politikos atspirties tašku.
Kokia prasmė ir kokios galimybės XXI amžiaus Lietuvoje aiškintis teisės ir moralės galimą atotrūkį bei to atotrūkio praktinę svarbą? Pav. Valentinas Mikelėnas, išgyvendamas dėl Lietuvoje pastebimos teisės demoralizavimo tendencijos, savo straipsnyje DELFI “Teisė sau, moralė sau?“ tvirtina, kad “Teisės ir moralės atskyrimas atima iš teisės jos moralinį autoritetą ir leidžia manipuliuoti teise bei teisės taikymu nebesibaiminant sulaukti neigiamo moralinio vertinimo ar pasmerkimo. Kartu tai veda prie amoralaus elgesio įteisinimo ir, be jokių abejonių, skatina visuomenės demoralizaciją.” Kaip matome, šis žymus teisės specialistas įžvelgia dabartinės Lietuvos teisės demoralizacijos tendencijoje didžiulį pavojų.
Tuo tarpu K. Jovaišas, reikia manyti, jokio pavojaus Lietuvos valstybės ateičiai dėl teisės demoralizavimo nemato.
K. Jovaišos pateikti pavyzdžiai, deja, nepakankami, kad įrodytų teisės ir moralės atskyrimo galimybės esamybę ar būtinybę konkrečiais atvejais. Žinoma jis teisus, kad net olimpinis plaukimo čempionas pagal Lietuvoje galiojančią teisę neturi teisinės pareigos gelbėti skęstantį vaiką. Bet kur Jūs sutiksite bent vieną sveiką ir drūtą olimpinį čempioną, kuris, pamatęs skęstantį vaiką, nepultų stačia galvą į vandenį, kai skęstantį vaiką sugeba išgelbėti kiek vyresnis mažylis broliukas ar sesutė? Ar būtinas tokiu atveju moralės ir teisės sujungimas, kai pakanka vien moralinės pareigos?
Čia veikiau ryškiausias pavyzdys, kaip žmogaus ir visuomenės moralė pajėgi savaime virsti teisinėmis pareigomis. Arba kitas K. Jovaišo pavyzdys apie žmogaus teisę ginant savo turtą nuo užpuoliko netgi mirtinai pastarąjį sužaloti taipogi neįrodo teisės ir moralės skirties. Paprasčiausiai greta vieno moralės principo “nežudyk” egzistuoja kitas Dekalogo principas “nevok”. Šių principų kolizijos atveju prie tam tikrų ypatingų sąlygų principas “nevok” tampa reikšmingesnis, ypač kai grobikas tai daro tyčia su įsibrovimu ir galimomis grėsmėmis sąvininkui.
Apskritai K. Jovaišas savo argumentaciją remia vien tik Senuoju Testamentu, kuriame vardan aukštų socialinių tikslų Dievas net pateisina masines žudynes. Bet nepmirškime, kad šiuolakinėje vakarų teisėje svarbūs ne tik Senojo, bet ir Naujojo Testamento moraliniai principai, kurie, drausdami mirties bausmę, deklaruoja ypatingą žmogiškumą netgi užkietėjusio žmogžudžio atžvilgiu.
Jei rimtai ir rūpestingai galvojame apie Lietuvos ateitį, tai visi būkime savikritiški. Ir vadinamieji violetiniai, kaip ir gerbiamas K. Jovaiša, savo samprotavimus grindžia savo moraliniais įstikinimais, kurie seka iš individualiai sukauptų žinių bei asmeninės gyvenimo patirties. Tad gerbkime vieni kitus, girdėkime vienas kitą, ypač kai diskutuojame apie prigimtines žmogaus ar vaiko teises. Tuomet visi intelektualiai praturtėsime bei sėkmingai išspręsime visus iškylančius teisinius galvosūkius, o Europai neatrodysime provincija ar bananų respublika.