Lietuviai kasmet keliauja vis daugiau ir įdomiau, skrenda į tolimesnius kraštus ir ten būna ilgesnį laiką, o svarbiausia – tautiečiai labai daug laiko skiria kelionės planavimui, nes nori gauti kuo daugiau įspūdžių arba, kaip sakoma: „reikia išspausti iš kelionės viską, kas įmanoma“. Apskritai, kelionių organizatoriai atvirai sako, kad dažnas lietuvis keliautojas labai gerai žino, ko nori, yra susidaręs kruopštų planą ir maršrutą, kur važiuos ir ką pamatys. Toks planas būna sudaromas mažiausiai prieš pusmetį, o įprastai kelionę lietuviai planuoja prieš metus. Tad, kaip sako kelionių organizatoriai, jiems telieka padėti įgyvendinti lietuvio keliautojo užmojus.
Jeigu šioje vietoje jau jums kyla noras ginčytis ir pasakoti apie lietuvius, kurie priėdę ir prigėrę visas All inclusive atostogas kiaulinėja prie baseino – tai nevarkite, nes, akivaizdu, kad šį kartą kalbame ne apie juos. Taip pat jau girdžiu aidinčius skundus apie pinigų trūkumą, mažus atlyginimus ir patį blogiausią, koks tik įmanomas, gyvenimą Lietuvoje. Bet taip sriūbaujančius galiu nuraminti – Lietuvos statistikos departamento skaičiai aiškiai, juodu ant balto, rodo, kad kelionių į užsienį skaičius 2018 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2017 m. laikotarpiu, padidėjo 10,9 proc. O dar svarbiau, kad šiemet kelionėms jau spėjome išleisti 186,5 mln. eurų ir tai yra beveik 11 proc. daugiau nei pernai.
O gyvenantys feisbuko ir instagramo burbuluose jau seniausiai pastebėjo, kad anksčiau tolimi atrodę Tailandas, Vietnamas ir Kambodža lietuviams tapo naująja Turkija ir Egiptu. Ir žiūrint socialinių tinklų nuotraukas ima atrodyti, kad ten jau keliavo visi, išskyrus jus.
Gali susidaryti įspūdis, kad tokioms egzotiškoms kelionėms reikia išties nemažai pinigų. Bet tai nėra tiesa. Nes lietuviui antras svarbiausias dalykas po planavimo yra kainos ir kokybės santykis. Ir jo ieškodami gali sugaišti porą dienų, o jei reikės – nepagailės ir savaitės, bet ras geriausią variantą už geriausią įmanomą kainą.
Booking.com ir airbnb.com apgyvendinimo platformos lietuviui žinomos lygiai taip gerai, kaip jo penki pirštai, o kartais net ir geriau. Svarbu ne tik gauti nakvynę už gerą kainą, svarbu ir aptarnavimo kokybė, geras ir įvairus maistas, bet užvis svarbiausia yra lokacija. Nes juk nuo jos ir priklauso sudaryto plano įgyvendinimo sėkmė.
Štai viena mano pažįstama, žinomo drabužių prekės ženklo įkūrėja, pasakojo, kad jiedu su vyru ir vaiku po Tailandą, Kambodžą ir Vietnamą keliavo 59 dienas ir vienai dienai trims žmonėms reikėjo mažiau nei 100 eurų, į tą sumą įskaičiuojant ir lėktuvo bilietus.
Ir lietuviai ne šiaip planuoja, kur nuvažiuos ir ką pamatys, bet visa tai planuoja minučių tikslumu. Taip, ne dienų, net ne valandų, bet minučių tikslumu.
Štai šiandien turėjau interviu su lietuve Rasa, kuri gyvena Maroke ir rašo blogą apie šią šalį, duoda daug naudingų patarimų keliaujantiems ar planuojantiems keliauti po Maroką. Tad autorė dažnai sulaukia ne tik įvairių klausimų(o lietuviai klausinėti mėgsta net mažiausių smulkmenų), bet ir prašymų organizuoti įvairias ekskursijas. Ir štai sykį jai teko susidurti su lietuve, kuri pareikalavo grąžinti pusę ekskursijos sumos, nes jie iš ekskursijos vietos pajudėjo ne tiksliai 17 val., o apie 17 val. Tad lietuvė pareiškė, kad ji prarado apie valandą savo planuoto laiko ir už tą valandą organizatoriai privalo grąžinti dalį pinigų. Apskritai, visi lietuviai puola į didesnę ar mažesnę isteriją, jei kas nors vėluoja bent 5 minutes, o Maroke vėluoja visi, visada ir visur.
Bet būtent dėl tokio griežto planavimo minučių tikslumu lietuviai ir sugeba pamatyti daugiau per porą dienų nei kiti turistai per savaitę. Ir visai nesvarbu, jei reikės bėgti, skubėti, kainuos nervų, nesvarbu net jei kojas skauda ir degina alinantis karštis – lietuvis vis tiek įvykdys savo planą. Nei žemės drebėjimai, nei uraganai, nei kiti pavojai – niekas lietuvių nesustabdys, jie aplankys visus reikiamus objektus, nes juk reikia sudėti pliusus prie plane numatytų lankytinų vietų.
Posakis „ruošk žiemai roges vasarą“ lietuviui galioja su kelionėmis: žiemą planuojamos vasaros atostogos, o vasarą – žiemos. Griežtai ir tiksliai.
Štai gegužę – birželį 3 savaites su vyru keliavome po Maroką, neturėjome griežtos dienotvarkės, nes išvykome ramaus medaus mėnesio, sakėme, kad atsipūsime ir ilsėsimės. O išėjo taip, kad per visą kelionę autobusais ir traukiniais Maroke nukeliavome daugiau nei 2 tūkstančius, ir dar pėsčiomis nuėjome apie 250 kilometrų. Neskubėjome, nebėgome, bet taip išėjo, kad būti ilgiau nei porą dienų vienoje vietoje buvo nuobodu.
Toje pačioje kelionėje sutikome 2 lietuves, labai smagias ir draugiškas, maždaug mūsų tėvų amžiaus. Jos atvyko į Maroką trumpų atostogų. Atskrido į šalia Atlanto vandenyno esantį Agadirą, bet laiko veltui neeikvojo ir aplankė ne tik įdomesnes ekskursijas, bet ir spėjo nulėkti iki Marakešo, ten pernakvoti ir grįžti, kas yra beveik 700 km pirmyn atgal. O mes per tą patį laiką spėjome tik pasivaikščioti po miestą, aplankyti krokodilų parką ir sudalyvauti pusės dienos ekskursijoje.
Kaip tik toje ekskursijoje jas ir sutikome. Moterys pasakojo, kad tai jau paskutinė jų kelionės diena, bet jos ruošiasi ją išnaudoti iki pabaigos, juokėsi, kad išspaus iš kelionės viską ir dar pasidegins prie baseino, taip išnaudos paskutines saulės minutes. Sakau, viskas suplanuota.