Toks pasirinkimas mane gąsdina. Tačiau kas sakė, kad gyventi lengva?
Savęs nuraminimui, žinoma, būtų galima įrodyti, kad abu jie – savotiški simuliakrai, fikcijos, feikai, apsimetantys tuo, kuo nėra. Taip ir matau, kaip Putiną bizūnu pliekia gerai treniruota gimnastė, o po to atsiduoda, tarsi ištikimoji Eva Braun Hitleriui, žadėdama, kad jie ir mirs kartu.
Bet Končita Putinita bus vėliau. O dabar geriausi pasaulio sielų žinovai analizuoja kiekvieną šito žmogaus judesį, bandydami suprasti, kokią gi traumą jis patyrė vaikystėje. Eidamas nejudina dešinės rankos? Vadinasi, kūdikystėje jam neleido ar jis pats negebėjo šliaužioti. Keistai trūkčioja? Reiškia, giliai viduje labai nepasitiki savimi, netgi nekenčia ir nori susinaikinti. Ir taip toliau.
Juk labai svarbu žinoti kokioje „kitoje realybėje“ gyvena žmogus, šalia kurio visada yra mygtukas, galintis padaryti galą šitam per daug sudėtingam pasauliui. Taip, taip! Pasauliui, kuriame tokie personažai, kaip Conchita Wurst laimi Euroviziją. Gudrusis mūsų Selas teisus: visa Europa už tai nusipelnė atominės bombos.
Taigi akivaizdu, Putinas gali nustebinti daug labiau nei Conchita. Beje, Wurst galima versti ne tik „dešra“, bet ir „nesvarbu“. Tai kodėl šis personažas sukėlė daug didesnį ažiotažą, nei 1998 metais nugalėjęs transvestitas Dana Internacionale?
Atsakymas paprastas: todėl, kad Europoje prasidėjo karas. Conchita, manau, labai sąmoningai atsidūrė pačiame civilizacijų konflikto smaigalyje. Ji tapo simboliu ir naudinga pamoka visiems.
Pergalingoje spaudos konferencijoje šitas moralinis ir politinis provokatorius pasakė: „Sukūriau barzdotą ledi norėdamas parodyti pasauliui, kad jeigu niekam nekenki, gali daryti su savo gyvenimu, ką panorėjęs.“
Štai ir visa esmė. Laisvės ribos. Visa Vakarų civilizacija pastatyta ant šitos maksimos. Turi teisę daryti viską, kas nekenkia kitiems. Pamatinė yra ir kita mintis: Man nepatinka, ką tu sakai (šiuo atveju, dainuoji), bet aš kovosiu, kad tu laisvai galėtum tai daryti.
Todėl galima ir piktintis Conchitos pergale, ir alpti iš malonumo. Man asmeniškai tai buvo neskoninga, kaip ir Lenkijos gražuolių klyksmai. Tačiau atslūgus pasipiktinimui, susimąsčiau.
Eurovizija visada buvo daugiau socialinis nei muzikinis reiškinys, bet dar niekada ji nebuvo tokia politiškai angažuota. Vargšės simpatiškos rusaitės buvo nušvilptos, o tame baubimo chore, greičiausiai buvo ne tik gėjų, bet ir ukrainiečių laisvės šalininkai.
Nežinau, ką apie tai galvoja „Dešinysis sektorius“, bet akivaizdu – tik Vakarų civilizacija suteikia visiems vienodą teisę būti tuo, kuo nori. Tiek žmonėms, tiek tautoms. Ir joks kaimynas negali pasakyti, kad tai reikia uždrausti, nes kito laisvė rinktis žeidžia jo įsitikinimus.
Bet Rusija kol kas negali uždrausti gėjų dalyvavimo Eurovizijoje, taip lengvai, kaip Ukrainos stojimo į NATO. Politologai Ukrainą vadina tranzitine (pereinamąja) šalimi. Ką gi, tai skamba šiek tiek panašiai į transseksualumą.
Mūsų Gražulis jau suskubo naudoti Conchitą rinkiminiam skrydžiui į Europos Parlamentą, kuriame šį kartą susirinks nemažai jo bendraminčių. Lyderė turbūt bus garsioji Prancūzijos frontininkė Le Pen, jau spėjusi kelis kartus aplankyti Maskvą ir pagirti Putiną už Krymą.
Taigi, galime stebėti labai reikšmingą fenomeną. Putino žygį į Vakarus palaiko ne tik nupirktas, ar šiaip bukas, Europos kairiųjų lyderis graikas, beviltiškai konkuruojantis į būsimus Europos Komisijos vadovus, bet ir daug perspektyvesnė kylanti jėga – kraštutinė dešinė. O vis dar pjautuvais ir kūjais apsikarstęs naujasis Rusijos totalitarizmas geresnių ginklų randa tradicinio konservatizmo sandėlyje.
Naująją Rusijos ideologiją kai kas įvardija socialiniu konservatizmu. Siūlyčiau daug tinkamesnį terminą: REPRESINIS KONSERVATIZMAS. O bet kokių, kad ir pačių gražiausių idėjų, įgyvendinimas prievartos būdu veda į totalitarizmą.
Interneto amžiuje net ir suėmus į rankas beveik visą žiniasklaidą, lieka per daug laisvės netinkamoms mintims. Kritikos neįmanoma nutildyti. Todėl reikia ją ir visus jos skleidėjus diskredituoti. Pavadinti Vakarų agentais. Reikia rasti aiškų priešą, kuris būtų ir viduje, tačiau dar stipresnis – išorėje. Reikia paskelbti, kad Vakarai supuvo. Ir gėjai Putinui tampa tuo, kuo Hitleriui buvo žydai.
Reikia padaryti taip, kad bent 80 procentų žmonių pačią laivę savaime laikytų pavojinga. Žinoma, tiesiogiai to negalima sakyti. Bet kitakalbė, atvirkštinė kalba Rusijoje turi gilias tradicijas. „Taikos palaikymo kariuomenė“ vėl ruošiasi užkariauti pasaulį. Tikrieji naujieji fašistai pirmiausia „išvaduos“ nepaklusnią, todėl „fašistinę“ Ukrainą.
Viso šito pavojingo žaidimo tikslas paprastas. Valdyti liaudį postmoderniais laikais, reiškia valdyti jų protus ir sielas. Tai nuolatinis sudėtingas darbas. Profesionaliai jį dirba ištisi institutai ir, žinoma, totaliai kryptinga žiniasklaida. Atsispirti tikrai sunku.
Dabar matome, kad didysis Hannah Arendt 1948 metų veikalas „Totalitarizmo ištakos“ yra absoliučiai pranašiškas. Totalaus viešpatavimo ilgesys glūdi mūsų visuomenėse ir laukia tinkamo laiko išsiveržti. Atrodo, jau sulaukė.
„Totalinis viešpatavimas siekia begalinę žmonių įvairovę ir skirtingumą sutvarkyti taip, kad visa žmonija būtų tarsi vienas individas.“ Ir todėl turime „suabejoti visomis pasenusiomis politinėmis perskyromis tarp kairės ir dešinės ir šalia bei virš jų nustatyti politiškai nepaprastai svarbų mūsų laikų įvykių vertinimo kriterijų, būtent, ar tie įvykiai tarnauja totalitariniam viešpatavimui, ar ne.“
Tai štai. Man nepatinka Conchita, bet aš toleruosiu tokius kaip jis (ji). Aš noriu gyventi laisvoje šalyje, todėl nuo šiol raginsiu nedrausti gėjų eitynių. Tą turėtų daryti ir Lietuvos dešinysis sektorius, jeigu pats nori žygiuoti per šventes Gedimino prospektu, skanduodamas „Lietuva lietuviams“. Juk kaip nebūtų keista, yra ir lietuvių gėjų. Ir ko gero, maždaug 7 procentai, kaip ir kitose garbingose tautose.
Vakarų civilizacijoje krikščionys neprimeta savo įsitikinimų visai visuomenei. Jie žino, kad žmonės labai skirtingi ir todėl stengiasi suprasti kitokį. Jie prisiverčia toleruoti netgi tai, ką laiko nuodėme. Kaip sako dabartinis popiežius: „Kas aš toks, kad juos teisčiau.“
Be Conchitos laisvės, nebus laisvės ir mums. Ne tik politinės, bet ir vidinės sielos laisvės. Nes neigdamas pasaulio įvairovę, tu traumuoji savo paties psichiką. Bandai sukaustyti laisvą sielos judesį, uždaryti save į kalėjimą ir galbūt eidamas nustoji vienodai laisvai mojuoti abejomis rankomis.
Galbūt vaikystėje tave mušė tėvai, bet dabar viešai jiems dėkoji, nes kitaip „būtum blogas žmogus“? Tačiau net nepabandai įsivaizduoti, koks būtum turėdamas daugiau vidinės laisvės. Gal tada apie gėrį ir blogį spręstum savo galva, o ne pagal tradiciją, kaip esi išmokytas?
Dabar tau sunku viską spręsti pačiam ir priimti už tai atsakomybę. Todėl ieškai kietos rankos. Ir pats norėtum būti toks kietas, kaip Putinas, jei tik galėtum.
Laisvė tau atrodo pavojinga, todėl nori ją kuo labiau apriboti. O gal pasąmonėje kartais ir pats nori būti moterimi? Tačiau ta mintis yra per daug baisi. Tu slopini visas tokias blogas mintis giliai viduje, o išorėje aistringai kovoji prieš kitų žmonių nuodėmes, bandydamas padėti pats sau. Beviltiškai.
Tai laisvės baimė. Rusijos visuomenei ji ypač būdinga. Nes kiekvienas laisvės proveržis šioje šalyje baigdavosi kruvina sumaištimi. Ir kiekvienas laisvas žmogus čia būdavo persekiojamas. Išsivaduoti iš tokios tradicijos bus labai sunku.
Barbarai jau stovi prie mūsų vartų. Barbarai viduje. Musyse. Turime rinktis, ar norime būti laisvi. Ir neabejokit – visi garsiai rėkiantys gražuliai atsiduoda Putinui, nepaisant nori jie to ar ne.
