Nr. 1 – nafta ne tik pigo, bet ir prarado galią.
2014-ųjų vasario pabaigoje, kai Putinas įsakė užgrobti Krymą, barelis naftos kainavo 108,81 dolerio, o už dolerį duodavo 32 rublius. Metų pabaigoje naftos barelis smuko iki 62 dolerių. Šiandien statinė kainuoja mažiau 38 dolerių, o už dolerį rusui tenka kloti 71 rublį.
Tai ne viskas, ką „iškovojo“ Putinas. Praėjusią savaitę amerikinė naftos kaina WTI, visad buvusi 3 doleriais žemesnė už europinę „Brent“, pranoko „Brent“ doleriu. Taip atsitiko po to, kai JAV panaikino naftos eksporto draudimą į Europą. Naftos pasiūla dar išaugo. Visos šalys, turinčios naftos, skubės ją greičiau parduoti. Neparduosi dabar – nebeparduosi niekada. Kaina kris. Bet dar svarbiau yra tai, kad nafta šįmet pagaliau prarado turėtą politinę galią.Kažkada tai turėjo įvykti. Putinas savo agresija Ukrainoje naftos eros pabaigos pradžią priartino.
Nr. 2 – „Gazprom“ dujų niekam nebereikia.
Dar prieš porą metų nebuvo žiemos, kai koncernas „Gazprom“ negrasintų kam nors užsukti dujų čiaupo. Šįmet ne tik Lietuva galėjo išsiversti be „Gazprom“ dujų, už kurias ką tik dar mokėjo brangiausiai. „Gazprom“ dujų niekam nebereikia. Net labai atpigusių. Kinija užsakė pastatyti šešis suskystintų dujų gabenimo laivus. Pirks skalūnines dujas iš JAV.
Vėzdas, kuriuo Kremlius švaistėsi prieš kaimynų nosis, atsisuko prieš pačią Rusiją. Kur dėti dujas? Iš kur gauti pinigų karams? Smulkus KGB papulkininkio blefas neišdegė. Šįmet tai tapo ypač akivaizdu. Rusijos ekonomika skęsta, jos pramonė, komunalinis ir elektros ūkis liko tokie pat, tik 15 metų paseno. Dalis naftos dolerių, kuriais galima buvo modernizuoti ekonomiką, virto Ukrainos karių sudaužytais tankais ir „gradais“. Ir krūva slapta laidojamų rusų karių lavonų.
Nr. 3 – Europa nepanaikino sankcijų Rusijai.
Putinas nuolat bandė skaldyti ES šalių vienybę. Netgi pasiekė taktinių laimėjimų – Vengrijoje, Prancūzijoje, Graikijoje. Bet ES nepanaikino sankcijų Rusijai. ES laiko už gerklės Rusijos ekonomiką, o ši skęsta.
Antra, kad ir koks būtų Prancūzijoje statytų „Mistral“ desanto laivų likimas, faktas kaip blynas – Putinas jų negavo nei iškilmingai, nei numatytu laiku, o tai – smūgis pašluoste per pasipūtėlio nosį. Tai svarbiau net už faktą, kad vieną „Mistral“ Putinui perleis juos nupirkęs Egiptas.
Nr. 4 – daugiau kaip pusę šilumos Lietuva pasigamino iš biokuro.
Šįmet Lietuva daugiau kaip pusę šilumos pasigamins iš biokuro. Per porą metų šis skaičius pasieks 75 procentus. Šildomės skiedromis, šiaudais, šiukšlėmis. Tai, ką anksčiau išmesdavome (o už milijardus dolerių pirkdavome dujas), dabar tapo mūsų valiuta – šiluma ir naujomis darbo vietomis!
Tačiau galima į SGD reikalą žiūrėti ir kitaip. Karo metu nėra lengva numatyti, kaip viskas pasisuks. Energetiniame kare, kurį Lietuvai primetė Putino Rusija, juo labiau. Todėl negalima kaltinti Generalinio štabo, kad jis įsakė iškasti viena apkasų linija daugiau nei reikėjo. Vaizdžiai kalbant, SGD terminalas – natūralūs karo dėl energetinės nepriklausomybės su Rusija nuostoliai. Karo, kurį, šįmet nutiesę elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, Lietuva laimėjo. Nugalėtojai, kaip žinoma, neteisiami.
Nr. 5 – „LUKoil“ bėga iš Lietuvos.
Galėtų ir likti, bet tikrai neverksim dėl Kremliaus naftininkų biznio. Tai, kad „LUKoil“ šįmet nusprendė parduoti aktyvus Lietuvoje, yra geras dalykas. Ypač psichologine prasme. Viena vertus, tai reiškia, kad Kremliaus kapitalas, anksčiau bandęs supirkti Lietuvoje viską, kas pasitaikė po ranka, čia nebesijaučia jaukiai. Nebemato tos „šviesios“ ateities, kuri čia jam buvo piešta. Antra, tai – signalas mūsų kinkadrebiams, dejavusiems, kad su Rusija reikia tik nuolankiai, pataikaujamai.
Tai, kad „LUKoil“ išsiparduoda, į vis dar pasitaikančių Putino garbintojų makaules kala jų agresiją malšinsiantį faktą: Putino ne tik kojos, bet ir rankos – trumpos.
Nr. 6 – Uspaskichas pasitraukė iš Darbo partijos.
Ilgiausiai trukęs viešas Kremliaus projektas, kaip kažkada jį pavadino Darbo partijos vicepirmininkas Paulauskas, priduotas į Rusijos ypatingąjį archyvą. Lietuvoje pasirodęs su dujotiekio (kaip simboliška) tiesimu, virtęs dujų (tie rusiški simboliai) pardavėju, paskui burnojančiu „geru vajzdialiu“ ir Kėdainių valdovu, o 2000-aisiais – ir Seimo nariu, Uspaskichas apogėjų pasiekė 2003-2004 metais, įkūręs Darbo partiją ir su ja atėjęs į koalicinę Vyriausybę.
Suma summarum: Uspaskichas beveik du dešimtmečius tyčiojosi iš Lietuvos ir sėkmingai balamūtino neatspariausių Rusijos įtakai lietuvių protus. Bet yra ir geroji pusė. Palyginkite aną Uspaskichą ir dabartinį. Anas buvo visus siunčiantis kniazius. Šitas – tik apipešiotas chuliganas. Kurio pasirinkimas liūdnas – arba vėl ir suvisam bėgti į Rusiją, arba sėsti į kalėjimą. Jis nenori nei to, nei kito. Lietuvoje net jam – daug geriau nei Rusijoje. Kuriai toks jis – nereikalingas.
Pasvarstymas Uspaskichu įtikėjusiems būrams: žmonės, nemėtykite savo balsų pavėjui – nei jums naudos, nei Lietuvai, o ir Rusijos projektai ant galų galo tik šniurkščioja. Nepasiduokite rūdims.
Nr. 7 – okupantų balvonų rūdys nebeteršia Žaliojo tilto.
Vilnius po 25 metų kafkiško delsimo ištaisė istorinę klaidą. Išlaisvino didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo pilininko Ulricho Hozijaus Žaliajam tiltui pasirinktą vietą nuo pagal okupanto šabloną nulipdytų propagandinių komunizmo balvonų. Sostinė tapo švaresne. Ir nors balvonų rūdys dar ėda „menas liaudžiai“ gerbėjų smegenėles, balvonai niekada nebegrįš teršti sostinės. Kad ir ką sakytų ką tik paskirta naujoji jų saugotoja.
Nr.8 – šaukimas į kariuomenę.
Nr. 9 – parlamentinė Respublika atsilaikė.
Seimas šįmet dukart atmetė prezidentės siūlytus kandidatus į generalinius prokurorus. Prezidentė dukart prakišo žodines dvikovas vidaus reikalų ministrui Skverneliui, bet nuo jo plinkančios galvos nė vienas papildomas plaukas nenukrito. Priešingai, ministras tapo reitingų karaliumi.
Tad kad ir kaip kas mylėtų prezidentę, jei tas žmogus dar myli ir parlamentinę Respubliką, tai taip pat yra į gera. Regis, Putino nesėkmės ir Lietuvoje kiek apmalšino kieto kumščio potraukį. O ir įvykiai Lenkijoje po jos Seimo rinkimų suprantamai priminė: valdžių pasidalijimo principas turi trūkumų, bet pasidalijimo privalumai – dar didesni.
***
Per daug optimizmo? Pamiršti ir pabėgėliai, ir nauji mokesčiai, ir 3,5 promilių verta Seimo daugumos užmačia atgaline data panaikinti Pakso apkaltą? Ką gi, nėra namų be dūmų. Perfrazavus gamtininko Paltanavičiaus žodžius, skirtus gamtai, nereikia tikėtis, kad pasaulis greitu metu pasikeis iš esmės. Nėra pasaulyje tokio daugelio įsivaizduojamo stebuklingo jungiklio.
Pasaulis labai nesikeitė. Bet rusų atsisveikinimas su ginklais, o gal tiksliau bus sakyti „atsisveikinimas su rusų ginklais“, kaip ir Biržų miškuose nufotografuota meška, plika akimi matomas, ir tai yra gražu. Su artėjančiais 2016-aisiais!