Ketinau plėtoti temą apie taupymą ir kalbėti apie komercinius bankus. Žmonės domisi, kokia valiuta taupyti ir jie klausia, kuriame banke laikyti pinigus. Norėjau supeikti valdžios sprendimu veikiančią dalinių rezervų sistemą. Daug kas žino, o kai kam gal ir naujiena, kad jei pasidedame pinigų į atsiskaitomąją sąskaitą, komercinis bankas privalo rezervuoti tik 4 proc. šių lėšų, o kitus gali paskolinti. Taip per dalinius rezervus pinigų kiekis Lietuvoje yra padauginamas net 4 kartus. Daliniai rezervai sukelia daugybę neigiamų pasekmių ir šiuolaikinį pasaulį paverčia labai „nedraugišku“ norintiems taupyti.
„Snoro“ tragedija pakoregavo planus atskleisti visame pasaulyje veikiančią ir taupymui nepalankią dalinių rezervų sistemą, nes kam rūpi pasaulinio masto sisteminės ydos, kai reikia spręsti konkrečią problemą? Deja, kalbėti apie konkretų „Snoro“ atvejį irgi būtų neatsakinga, nes viešai pateikiama informacija yra labai skurdi, jos praktiškai nėra. Teiginys, kad bankui ne gripas, o jau vėžys, deja, neperteikia finansinės informacijos. Ji pasako tik viena – drebėk, žmogau.
Laukdami atsakymų į šiuos klausimus pasidarykime tarpines ekonomikos politikos pamokas. Noriu sugrįžti prie grynųjų pinigų temos ir brandintų sprendimų apriboti atsiskaitymus grynais. Nors valdžios siekiai mažinti šešėlį yra sveikintini, grynųjų ribojimas, kaip priemonė tam, yra ir abejotina ir pavojinga. Nežinome, kokia dalimi, bet „Snoro“ problemos mastas būtų žymiai didesnis, jei būtų apribotos galimybės naudoti atsiskaitymams grynuosius, kaip kad yra užsimojusi padaryti Vyriausybė. Šiandieninėje šviesoje perspėjimai apie grynųjų „subankinimo“ žalą nebeatrodo vien sausa teorija. Jei valdžia iš tikro rūpinasi žmonių lėšų saugumu ir bankų sistemos sveikata, ketinimus suvaržyti grynųjų pinigų naudojimą ji tiesiog turėtų išmesti į šiukšles.
Analogiškai, visai kitaip po „Snoro“ skeptikams turi atrodyti ir pasaugos indėlių galimybė. Šie indėliai, skirtingai nuo einamųjų, nėra perskolinami ir juose pinigai guli tarsi seife. Primenu, kad pasaugos indėliai buvo įteisinti 1998 m., tačiau panaikinti kartu su naujuoju Civiliniu kodeksu. Jei ši galimybė vis dar egzistuotų, ar nebūtų taip, kad „Snoro“ pamokyti šį pasaugos indėlį rinktųsi, pavyzdžiui, notarai ar antstoliai, kurių sąskaitose laikinai atsiduria kreditorių pinigai ir kuriems reikia ypatingo saugumo?
Dar vienas klausimas, kuris kyla po informacijos apie „Snoro“ kreditorius: kodėl verslo žmonės ir įmonės lėšas sudėjo į finansinius instrumentus, o ne į akcijas ar verslo projektus, kuriuose jie yra žymiai labiau patyrę nei finansinėse investicijose? Ir čia peršasi sunki mintis apie verslo sąlygas Lietuvoje. Investuoti į pramonę, į prekybą, į kitą realų verslą jau, matyt, tapo sunkiau ir rizikingiau nei į finansinius instrumentus, kurių nei atsikąsi, nei pamatysi, nei pačiupinėsi. Galbūt verslo praradimai prasidėjo ne dabar, su „Snoru“, – jie užgimė kur kas anksčiau, su neįveikiamomis teritorijų planavimo procedūromis, su Darbo kodekso nuožmumu, su konkurencijos politika, su nepažabojama verslo kontrole. Čia yra labai daug apie ką pamąstyti. Kur ten pamąstyti – čia nedelsiant reikia imtis skubių veiksmų ir pakeisti sąlygas realiosioms investicijoms.
Tokios mintys šiandien yra „Snoro“ paskatintos, o jei konkrečiai apie jį, tai visų pirma valdžia turėtų teikti faktinę teisinę finansinę informaciją, kad būtų galima suprasti tikrą padėtį. Prie dalinių rezervų ir indėlių draudimo ydų taip pat bus verta sugrįžti, kai atslūgs žmonių konkrečių praradimų skausmas, kuris kartais neleidžia už vieno banko istorijos pamatyti visos sistemos.