R.Vainienė. Kiek uždirbi, žmogau?

 (269)
Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) antrąjį 2009 m. ketvirtį sudarė 2172,6 lito. Valstybės sektoriuje vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sudarė 2316,8 lito, o privačiame sektoriuje – 2073,8 lito.
R.Vainienė. Kiek uždirbi, žmogau?
Rūta Vainienė
© LLRI nuotr.

Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) antrąjį 2009 m. ketvirtį sudarė 1687,1 lito, valstybės sektoriuje – 1792,4 lito, privačiame sektoriuje – 1615 litų. Ką pastebime? Pirma - algos viešajame sektoriuje aukštesnės nei privačiame. Antra - algos „ant popieriaus“ penktadaliu didesnės nei „į rankas“. Tačiau šį kartą ne apie tai – o apie nematomas visų mūsų uždirbamas algas. Legalias, bet mums dažniausiai nematomas.

Statistikos departamentas, žinoma, viską suskaičiavo teisingai ir skaičiavimo klaidos nepadarė. Tačiau jūs vidutiniškai uždirbate ne 1687 litus, ir ne 2172,6, nurodytus darbo sutartyje o 2848 litus, t.y. 675 litais daugiau. Privačiame sektoriuje žmogus vidutiniškai uždirba 2717 litų, valstybės sektoriuje žmogus uždirba vidutiniškai 3035 litus. Uždirbame trečdaliu daugiau, nei parašyta darbo sutartyje ir visais 70 procentų daugiau, nei gauname „į rankas“.

Jei žmogus pamatytų, kad jis uždirba 2850 litų, o gauna tik 1700, patikėkite, spaudimas pagaliau įvykdyti Sodros reformą būtų žymiai didesnis. (...) Darbuotojas turėtų ne tik matyti visą savo uždarbį (kartu su darbdavio dabar mokama dalimi), bet ir pats ją sumokėti, pervesdamas į VMI ir Sodros sąskaitas.
Rūta Vainienė

Nieko naujo nepasakiau, tiesiog suskaičiavau vidutinę vienos darbo vietos kainą, kurią sudaro alga, kurią matome „ant popieriaus“ ir darbdavio mokamos Sodros įmokos. Ją žino kiekvienas darbdavys, kiekvienos įmonės buhalteris, tačiau šias pajamas uždirbantis žmogus – žino tikrai retai. Nors teisiškai šios įmokos laikomos darbdavio lėšomis sumokama valstybinio socialinio draudimo dalimi, ekonomiškai tai yra darbuotojo uždirbtos pajamos, jo algos dalis. Lietuvoje teisės aktai nustato, kad Sodrai darbdavys moka 30,98 – 31,7 proc., o darbuotojas – 3, tačiau ekonominė prasmė nepasikeistų, jei visas draudimo įmokas Sodrai mokėtų pats darbuotojas.

Darbuotojo alga, jo mokesčiai ir darbdavio mokesčiai yra neatskiriamos vieno kūno dalys. Negalima mokėti algų ir nemokėti darbdavio dalies Sodrai. Jei darbdaviui trūksta lėšų savo įmokos daliai į Sodrą sumokėti, jis mažins ir darbuotojo algą. Sodros įmokos, nors ir pateikiamos 31+3 formule, yra tie patys darbuotojo uždirbti pinigai, darbo vietos kaina. Beje, Sodros įmokos tarp darbuotojo ir darbdavio įvairiose šalyse padalintos labai skirtingai.

Pavyzdžiui, Nyderlanduose darbuotojų įmoka (22,5 proc.) didesnė už darbdavių (10,4 proc.), Kipre darbuotojai ir darbdaviai moka vienodas įmokas (po 6,3 proc.). Įmokų „pasidalijimas“ yra ne darbdavio ir darbuotojo sutarties objektas, bet įstatymu nustatytas politinis dydis. Dabar, kai svarstoma Sodros mokesčio kėlimo idėja, įvyks naujas, vėl politinis, o ne aktuarijų, ne susitariančių asmenų sprendimas - kiek kelti ir kaip padalinti šio mokesčio naštą.

Tiesa, jei visa Sodros įmoka tektų darbuotojui, šis, gaudamas tas pačias pajamas į rankas, pamatytų ir tikrąją – trisdešimčia procentų didesnę - savo uždirbtą sumą „ant popieriaus“. Dabar gi darbdavio už darbuotoją mokama Sodros dalis daugumai darbuotojų lieka nematoma, mokesčių našta suskaidoma į dalis ir paslepiama. Ar ne toks yra šio darbdavio ir darbuotojo priverstinio solidarumo, šio politinio žaidimo pagrindinis tikslas? Juk jei žmogus pamatytų, kad jis uždirba 2850 litų, o gauna tik 1700, patikėkite, spaudimas pagaliau įvykdyti Sodros reformą būtų žymiai didesnis. Tai svarbu dar ir dėl to, kad parodo, kiek realiai darbuotojas yra vertinamas rinkoje, kiek jis sukuria pridėtinės vertės.

Betvarkė gyvena ne tualetuose, bet galvose – nemirtingoji M. Bulgakovo frazė labai tinka ir šiuo atveju. Kad galėtume išmazgyti Sodros mazgus, šis sprendimas irgi yra būtinas. Reikia pripažinti, kad Sodros įmokų darbdavio dalis yra lygiai taip pat uždirbama darbuotojo – padalijimas yra dirbtinis. Dar daugiau, darbuotojas turėtų ne tik matyti visą savo uždarbį (kartu su darbdavio dabar mokama dalimi), bet ir pats ją sumokėti, pervesdamas į VMI ir Sodros sąskaitas.

Argumentai, kad tai neefektyvu, nepatogu ir švaistomas žmonių laikas šiuo atveju neturėtų būti net keliamas. Juk efektyvumo dėlei nesimaitiname vienoje valgykloje, neperkame vieno modelio batų vienoje parduotuvėje. Yra dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio pasirodantys neefektyviais iš tikro daugiausia prisideda prie efektyvumo. Sodrai ir mokesčių inspekcijai mokesčius surinkti greičiausiai būtų daug daug sunkiau. Galų gale tai leistų visiems suprasti, kaip žmonėms sunku šiuos pinigus uždirbti ir nelengva atiduoti.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

V. Sinica. Beldžiasi nauji mirštančios Europos šeimininkai (420)

Istorija mėgsta kartotis. Šiandienos Lietuvoje, visai kaip ir pokario Europoje anapus Geležinės uždangos, atsilikimo, fobijos ir gal net rasistinės neapykantos etiketės klijuojamos drįstantiems kalbėti apie tai, kad masinė imigracija yra kultūrinė ir ekonominė grėsmė, o visų plūstančių pabėgėlių priėmimas – jokia Europos „pareiga sau ir žmonijai“.

A. Tapinas. Iškilmingo Komplekto sveikinimas Daliai, Marinai, Kęstučiui ir Nerijui kvadratu! (118)

Kai skaitote šį straipsnį, jau turbūt pastebėjote trafaretinius valstybės vadovų sveikinimus su rugsėjo 1-ąja diena, nuvedę vaikus į mokyklas pamatėte 45 laipsnių kampu išlenktas stangrias kai kurių direktorių nugaras prieš D kategorijos Seimo narius, išgirdote švietimo skyriaus valdininką, savo atsilankymu ir banaliomis frazėmis pagerbusį mokyklą, nors, mano galva, garbė ir privilegija rugsėjo 1-ąją dieną turėtų tekti visų pirma Mokytojams, dar ir dar kartą brendantiems į tą pačią upę ir kardelių apsuptyje vis dar tikintiems, kad šiemet pagaliau bus kažkas kitaip.

V. Laučius. „Nebūk kaip DELFI“ (189)

Labai seniai, kai šiandieniai abiturientai dar nemokėjo skaityti ir rašyti (tiesa, daugelis ir dabar nemoka), viena partija nusamdė du liūdno vaizdo žinovus, kurie turėjo padėti jai nugalėti per rinkimus. Vienas iš jų buvo aukštas ir liesas, kaip Don Kichotas Lamančietis, o kitas – mažas ir apvalus, kaip Sančas Pansa.

R. Valatka: Perteklinis D. Grybauskaitės kalbėjimas prieš pareigą atlikusį pasienietį (2237)

Šiaudiniai patriotai nuolat randa naujų priešų. Prieš kelias dienas megztųjų berečių kohorta, kurioje triūbas pūtė ir keli politikai, kilo į karą su Suomija. Jų narsias širdis pervėrė žinia, kad Suomija negalės ginti užpultų Baltijos šalių. Kyla didelė pagunda tokius karo „strategus“ įmūryti į žemėlapį. Na, jei neįmūryti, tai bent parodyti, kokį sienos ruožą su Rusija turi dengti 5 mln. suomių.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Jūsų rankos kruvinos, kontrabandinių rūkalų pirkėjai (553)

Lietuva vėl suskilo į dvi dalis. Prie autobusų stoties klientų laukiantys taksistai ir darbo biržon iškviesti pabendrauti pašalpų gavėjai, turguje tik lietuviškus agurkus perkančios namų šeimininkės ir žvejai tarsi žuvėdros sutūpę ant nusekusio Nemuno atidengtų akmenų – visi tapo balistikos ekspertais, besistebinčiais, kaip į sprunkančio įtariamų kontrabandininkų automobilio padangas taikęsis pasienietis galėjo nušauti jo keleivį.