Kultūros ministerija šį projektą parėmė tik iš dalies. Nors ir palyginti nedaug, tačiau atrodo gražus valdžios sprendimas.
Tačiau mokesčius renkantys mokesčių inspektoriai aptiko, kad Jurgos Ivanauskaitės atminimu besirūpinantis Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras yra skolingas už 2009 metus! Trijų šimtų litų skola susidarė už sumą, skirtą architektei Virginijai Kurpienei, suprojektavusiai sostinės Aguonų gatvėje esantį Jurgos skverą ir atminimo lentą ant namo, kuriame gyveno Jurga.
Nepagydoma liga serganti architektė Virginija Kurpienė mynė sostinės koridorius, kol gavo visus reikiamus leidimus. Simbolinę sumą už padarytus darbus ji gavo jau gulėdama mirties patale. Visi seniai pamiršo jos kryžiaus kelius, o pati V.Kurpienė Anapilin iškeliavo praėjusią vasarą.
Tačiau mokesčių inspekcija tik dabar, praėjus keleriems metams, aptiko trijų šimtų litų skolą, nesumokėtą už architektai skirtus pora tūkstančių. Turbūt tikrai valstybės kišenėje vėjai švilpauja, kad mokesčiai renkami ir tuomet, kai žmonių pėdos žemėje atvėso.
Vargu, ar rastumėte pasaulyje šalį, kurioje Anapilin išėjusieji pildo valstybės iždą. Apmokestinami ir labdarai surinkti pinigai, net jeigu tai pensininkės nuo širdies atplėšta penkiasdešimtinė ar bedarbio pašalpos dalelė.
Taigi tokių mokesčių dėka net Anapilin išėjusi Jurga Ivanauskaitė ir jos skverą suprojektavusi architektė Virginija Kurpienė vis dar pildo valstybės iždą. Mūsų šalyje net mirusieji prisideda prie visuotinės tautos gerovės. Pasaulyje nematytas pilietiškumo atvejis!
Stebint tokį valstybės gyvenimo pusę, kyla klausimas, kokioje valstybėje mes gyvename? Kiek ilgai labdarai paaukoti pinigai turės šelpti šalies biudžetą? Ar finansinės suvestinės neužgožia sveiko proto ir vertybių?
Disidentai dūsauja sakydami, kad net sovietinės okupacijos metais laisvių buvo daugiau. Valstybės tarnyboje nuo jos sukūrimo dirbantys žmonės teigia, kad tokio pataikūnų klestėjimo laikų, kokie yra dabar, nebuvo per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį. Žalia šviesa dabar perėjūnams ir prisitaikėliams, mąstantys ir kritiško požiūrio žmonės nustumti į šoną.
Daugumos keikiamais sovietinės okupacijos metais nekilo klausimų apie vertybes, nes ribos buvo labai aiškios. Kas dabar? Ar apklausę dešimt praeivių rasite bet kelias tas pačias vertybes? Labai abejoju.
Vartotojiška, už būvį ir išlikimą kovojanti visuomenė tapo patologiškai priešiška viskam, kas gali tapti jos konkurentu ar pretenduoti į tą patį gėrį. Tokioje kovoje išnyksta sveiko proto ir padorumo kriterijai. Baisiausia, kad tame dalyvauja ir valstybės institucijos.
Po atostogų į mokyklas sugužėjo vaikai. Ko mokomi mažieji, išgirdę apie „mokesčius slepiančias“ labdaros organizacijas, o ne asmenybių įamžinimą? Faktas apie 300 Lt bandžiusį „nusukti“ Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centrą daugeliui įdomesnis negu Jurgos drąsa gyventi... Taigi asmenybės, iš kurių galima mokytis, stumiamos į įstatymo užribį, o jų vietą užima vienadienės šou verslo žvaigždės. Arba tie, kurie moka išspausti pinigą net mirusiųjų sąskaita.
Šį spalį minėsime monsinjoro Kazimiero Vasiliausko išėjimo Anapilin dešimtmetį. Gal mokesčių inspektoriai nutars apmokestinti ir jį bei jo vardo labdaros fondą? Gerai patikrinę, ką nors vis tiek rastų.
Jurgos gimtadieniui norėjome Jurgos skvere, kur murkso skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurta skulptūra „Katinas“, pastatyti lentelę su užrašu, kam skveras skirtas ir kas jo architektė. Dėl finansinės paramos kreipėmės į Vilniaus savivaldybę, tačiau gavome atsakymą, kad pinigų nėra. Bandysime patys taupyti. Reikės parinkti daugiau, kad būtų ką veikti naujiems po kelerių metų „netikėtai“ užklydusiems mokesčių lupikams.