R.Sadauskas-Kvietkevičius. „Po pirties” žiūrėjimas tolygus gėlių dėjimui ant tremtį parašais tvirtinusio stalinisto kapo

 (871)
Likus vos savaitei iki Laisvės gynėjų dienos, sovietmečio gerbėjų būrelis, vedamas skandalingojo Algirdo Paleckio, sostinės Antakalnio kapinėse minėjo Antano Sniečkaus 110-ąsias gimimo metines. Maždaug tuo pat metu naujasis mūsų Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas interviu radijo stočiai „Svoboda” pareiškė, kad reikia derinti santykius su Rusija ir „pasirūpinti savo žmonėmis” bei pridūrė, kad Lietuva iš Rusijos perka labai daug dujų, tuo metu Jungtinės Amerikos Valstijos yra labai toli ir nuo jų dujų Lietuva neprisijungs.
Sovietų Sąjunga
© RIA/Scanpix

Šių įvykių sutapimą laike gal ir galima pavadinti atsitiktiniu, bet, mano supratimu, jie atspindi Lietuvoje įsivyraujančią nuostatą visą mūsų dviejų dešimtmečių laisvą būvį vertinti kaip klaidą ir nesusipratimą. Šiandien svetimus tankus mūsų miestų gatvėse su gėlėmis pasitiktų gerokai gausesnės minios, negu 1940-aisiais, ir tai, kad taip nenutinka, galima paaiškinti tik pačios Rusijos nenoru jau dabar mus prisijungti.

Žinau, tai gali įskaudinti visus, kas anuomet savo kūnais apgynė laisvę. Buvau su jais prie Spaudos rūmų, televizijos bokšto bei Parlamento laužų ir mačiau mūsų visų ryžtą, jei reikės, net ir savo gyvybės kaina iškovoti laisvės gurkšnį savo tuomet dar nė nepradėtiems vaikams bei vaikaičiams. Atrodė, kad žuvusiųjų Sausio 13-ąją kraujo auka mus visus pakeitė taip, jog kelio atgal jau nebėra.

Mūsų buvo daug, bet žinojome, kad ne visi. Dauguma susigūžę namuose laukė, kuo viskas pasibaigs, kas laimės.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Sovietinė imperija, kurią dauguma, išskyrus pavienius disidentus, dar kokiais 1984-1987 m. suvokė kaip savą, nuobodžią, bet jaukią ir komfortišką, 1991-ųjų sausį staiga tapo tokia svetima, kad bet kokia mintis apie pasilikimą joje jau buvo atgrasi. Mūsų buvo daug, bet žinojome, kad ne visi. Dauguma susigūžę namuose laukė, kuo viskas pasibaigs, kas laimės. Pralietas kraujas buvo pernelyg stiprus argumentas, kad jie drįstų ginčyti patį laisvės siekį ar atvirai prisidėtų prie svetimųjų.

Puikiai pamenu, kaip po nakties, praleistos prie laužo su kitais Parlamentą saugojusiais žmonėmis, suvažiavusiais iš visos Lietuvos, troleibusu važiavau namo į Viršuliškes ir klausiausi abejingų tų dienų įvykiams žmonių tarpusavio pokalbių. Svarbiausias klausimas jiems buvo, ar bus panaikintas Kazimiros Prunskienės vyriausybės įvykdytas maisto produktų kainų padidinimas.

Turėjo praeiti du dešimtmečiai, pasikeisti kartos, kol tas Sausio 13-osios tapatybės lūžis buvo įveiktas. Žiūrėdamas lietuviškus televizijos kanalus Naujųjų metų naktį, įsitikinau, kad mūsų sąmonė jau paruošta. Visi kanalai lyg susitarę eksploatavo sovietmečio nostalgiją ir rusiškus popkultūros produktus ne todėl, kad jiems kas nors iš Kremliaus taip įsakė, o todėl, kad to troško jų žiūrovai. O tuo besipiktinantys gyvi ir virtualūs mano draugai deja negebėjo suvokti, kad esame apgailėtina mažuma, kurios socialiniuose tinkluose svaidomi keiksmai ir šmaikščios replikos nebeturi galios pakeisti mūsų likimo. Kas suspės, taip pat šmaikščiai galės komentuoti įvykius iš tolo, kai Lietuva praras laisvę.

Vargu, ar sugebėsime suorganizuoti kažką panašaus į ginkluotą pokario pasipriešinimą, nes žiemą miške šalta, vasarą kanda uodai, o masiškų organizuotų struktūrų, kurios būtų pasiruošusios aprūpinti savo narius ginklais ir sutelktų kovai, seniai jau nebeliko.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Vargu, ar sugebėsime suorganizuoti kažką panašaus į ginkluotą pokario pasipriešinimą, nes žiemą miške šalta, vasarą kanda uodai, o masiškų organizuotų struktūrų, kurios būtų pasiruošusios aprūpinti savo narius ginklais ir sutelktų kovai, seniai jau nebeliko. Jei kas ir pasiryžtų nesitaikstyti, jų veiksmai veikiau būtų panašūs į susiskaldžiusios Baltarusijos opozicijos, o ne čečėnų kovotojų. Nes partizaninė kova XXI a. yra paprasčiausias terorizmas ir smerkiama net ir tų, iš ko galėtumėm tikėtis paramos ar pritarimo.

Dar naiviau būtų tikėtis, kad mūsų laisvę apgins NATO ir Europos Sąjunga. Jeigu politiniai sprendimai sugrįžti ten, iš kur prieš 20 metų išėjome, bus priimti mūsų pačių politikų, džiaugsmingai pritariant jų rinkėjams, jokio NATO sutarties 5-ojo straipsnio nebus įmanoma panaudoti. Senosios ES narės tik pasidžiaugs, kad bendrijos santykius su Rusija tiek metų gadinusi šalis pagaliau susiprotėjo, o pavienės mūsų emigrantų protesto akcijos liks nepastebėtos, kaip ir kelių mūsų europarlamentarų nesėkmingi bandymai susitarti tarpusavyje, ar reikia kurti Vyriausybę emigracijoje.

Sovietmetis, to laiko daiktai, filmai, muzika, net ir anekdotai man kelia šleikštulį. Tai šaliai aš nieko neskolingas ir jau tikrai neturiu noro dėkoti už „laimingą vaikystę”. Atsinešiau iš jos stomatologijos fobiją, skrandžio opą, Borato lygio anglų kalbos žinias ir, išsiugdytą kaip apsauginę reakciją į tuomet bandytą įpiršti kolektyvizmą, kraštutinį individualizmą, atmetantį bet kokio viešojo intereso supratimą.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Tikriausiai esu ir likusią savo gyvenimo dalį būsiu kažkokioje lėtinėje potrauminėje būsenoje, bet sovietmetis, to laiko daiktai, filmai, muzika, net ir anekdotai man kelia šleikštulį. Tai šaliai aš nieko neskolingas ir jau tikrai neturiu noro dėkoti už „laimingą vaikystę”. Atsinešiau iš jos stomatologijos fobiją, skrandžio opą, Borato lygio anglų kalbos žinias ir, išsiugdytą kaip apsauginę reakciją į tuomet bandytą įpiršti kolektyvizmą, kraštutinį individualizmą, atmetantį bet kokio viešojo intereso supratimą. Mielai iškeisčiau prisiminimus apie Gegužės 1-osios paradus, ant kaklo užrištą raudoną skudurą, keliones lėtai judančiais sostinės troleibusais, įsispraudus tarp susiraukusių sovietinių žmonių, muštynes su kiemo rusakalbiais ir eiles supuvusiais kopūstais dvokiančiose parduotuvėse į aštuntojo-devintojo dešimtmečio Holivudo filmuose matytas neoninių reklamų šviesas, didelius kampuotus automobilius, dažytas kekšes bei grafičiais aprašinėtus aklagatvius. Bet tai ne mano valioje. Tik niekas neprivers pajusti nostalgiją sovietmečiui. Romantinės komedijos „Po pirties” žiūrėjimas Naujųjų metų naktį man visada bus tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį savo parašais tvirtinusio stalinisto kapo. Paduokite į teismą, jei tai jus įžeidžia.

1940-ųjų scenarijus nepasikartos šiandien arba rytoj vien todėl, kad mokėdami Rusijai duoklę dviguba kaina pirkdami jos dujas, esame jai naudingesni, negu aneksuoti. Ar bent jau netolima patogi vieta apsipirkti ir pagerti per šventes. Nežinau, kaip ilgai tokie pragmatiški interesai jai bus svarbesni už imperijos atkūrimo siekį.

Viliuosi, kad ilgai, gal net taip ilgai, kol mūsų visuomenės daugumą sudarys ne televizinė, o interneto karta, ne tik nebejaučianti jokių sentimentų sovietmečiui, bet ir nesuprantanti rusiškai. O gavę astronominę sąskaitą už nutriušusio buto neapšiltintame brežnevinių laikų statybos daugiabutyje šildymą, dabar bent jau mažiau bambėsite, nes žinosite, kad pusė kainos mokate už savo šalies laisvę. Ir pasimėgausite pagalvoję, kad tiek pat drauge su jumis moka ir tie, kam „už ruso buvo geriau”.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Tyčia sukurtų versijų miglose: už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui? (110)

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras pristato naują Alfonso Eidinto knygą „Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga“. Istorinės karinės apybraižos“ autorius ėmėsi siekdamas paneigti sklandančias versijas, kad už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui, kuris po karo jos neprijungė prie Kaliningrado srities, ir kitokius klaidinančius dalykus.

Sovietų taktikos ypatybės: kol pėstininkai puola į ataką, karininkai šaudo į atsiliekančiuosius (225)

Šviesusis kunigaikštis Menšikovas prieš Narvos šturmą ramino dvejojantį Petrą: „Nesikrimsk, valdove. Žmonelių pakaks.“ Stalino karvedžiai mąstė analogiškai. Raudonoji armija 1942 metais kiekvieną parą netekdavo apie 20 tūkst. nukautųjų ir sužeistųjų – po dvi divizijas. Kiekvieną dieną. Ir 1943, ir 1944 metais, ir iki pačios pergalės. Ir „išvaduoti“ Europą sovietams kainavo nė kiek nepigiau, negu Stalingrado ir Kaukazo gynyba, rašoma baltarusių publicisto ir istoriko Vladimiro Bešanovo knygoje „1942-ųjų mėsmalė“.

G. Mažeikis. „Darni kultūra“, o bohema ir revoliucionieriai – nebereikalingi? (64)

Naujoji LR vyriausybės programa, lygiai kaip ir ją pagrindusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programa, iškelia vienintelį darnos principą, kurį laiko universaliu. Strategine vyriausybės sritimi yra skelbiama kultūra, kuriai ir taikomas „Darnos kultūros“ tikslas.

I. Makaraitytė. Ieškokite moters? Tarp šaldytų embrionų ir tautinių kostiumų (444)

Atsimušdama nuo kritikų, kad pakišo Seimo nariams svarstyti įstatymo projektą be pataisų, kuriose atsispindi, jog embrionų šaldymo Lietuva neuždraudžia, Seimo Sveikatos komiteto vadovė Agnė Širinskienė pasiūlė ieškoti moters.

G. Česnakas. Kas ardo Europą? (88)

Atrodo, kad šiandien tapo populiaru visus, kas tik turi kitokias pozicijas, vadinti Putino draugais, tai vienareikšmiškai nėra etiška. Puikus to pavyzdys gerb. Seimo nario Lauryno Kasčiūno straipsnis „Kaip eurofederalistai tampa Putino draugais“, kuriame pateikiama ne analitinė, bet ideologinė pozicija.