R.Sadauskas-Kvietkevičius. Neturiu žemės paežerėse, bet džiaugiuosi, kad jos privačios

 (205)
Šios savaitės pradžioje su gausiu būriu kolegų iš kitų vietinių bei nacionalinių žiniasklaidos priemonių sudalyvavau kaimyninio rajono turizmo informacijos centro surengtame pažintiniame ture po Lazdijų kraštą.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© Asmeninio archyvo nuotr.

Nepradėsiu čia dalintis įspūdžiais, kaip sutvarkyta Veisiejų bažnyčios kripta su jos fundatorių palaikais arba koks subtilus ūkininko Henriko Edmundo Jastramsko gaminamo ekologiško aliejaus skonis ir juolab reklamuoti poilsio aplankytose kaimo turizmo sodybose, nors viskas, ką pamačiau, išties paliko gerą įspūdį. Ne tas žanras. Mūsų išvyka sutapo su vasariškų karščių sugrįžimu, todėl, važiuodami palei pietinę Dusios ežero pakrantę, pro valdiško mikroautobuso langus matėme tik vieną prie kito pakelėje sustatytus poilsiautojų automobilius ir nesuskaičiuojamą palapinių, priekabų-namelių bei įdegusių kūnų gausybę. Visuomet tokioje kompanijoje atsiranda vienas labai šnekus bendrakeleivis, garsiai aptarinėjantis viską, ką mato pro langus, o šį kartą tai buvo jaunatviškai karštas pensinio amžiaus kovos „už teisibę” entuziastas.

Todėl visiems mikroautobuso keleiviams teko klausytis jo bolševikiškai nuoširdaus pasipiktinimo privačia žemės paežerėse nuosavybe, Lietuvoje vykusios žemės reformos principais ir įvažiavimus į sklypus puošiančiais užtvarais. Prie Dusios, patenkančios į Metelių regioninį parką, žemės paskirties keitimas ir kokios nors naujos statybos negalimos, todėl sklypų savininkai, įrengę ne tik užtvarus, bet ir pavėsines, staliukus, laužavietes, sutvarkę aplinką bei išvalę pakrantę, už beveik simbolinį mokestį nuomoja vietas palapinėms bei kemperiams. Karštą vasaros savaitgalį, suskaičiavus, kiek iš viso žmonių tokiu būdu poilsiauja prie Dusios, Metelio bei kitų Dzūkijos ežerų, ko gero, jų susidarytų ne ką mažiau, negu telpa siaurame mūsų pajūryje.

Dabar turbūt yra tinkamas laikas viešai deklaruoti, kad aš pats ir mano šeimos nariai tokiu poilsiaviečių nuomos verslu neužsiimame ir netgi nė vienas mūsų žemės sklypas nesiriboja su jokio ežero ar upės pakrante. Todėl, norėdamas išsimaudyti ežere, einu arba važiuoju į svetimas arba valdiškas paežeres taip pat, kaip ir dauguma privačią žemės nuosavybę keiksnojančių miestiečių.

Tik, kitaip negu jiems, man privati paežerių žemės nuosavybė patinka. Neminėsiu konkretaus ežero pavadinimo, kad neprisišaukčiau pernelyg gausios draugijos, bet privalau papasakoti, kad vieta, kur dažniausiai lankomės, taip pat yra privati. Pamenu, kokie brūzgynai ten žėlė, kol žemės nuosavybė dar nebuvo atkurta ir sklypas kelis kartus perparduotas. O dabar žolytė lygiai nušienauta, sukaltas tvirtas lieptas, išvalytas ežero dugnas...

Jokių šiukšlių, stiklo šukių, nuodėgulių. Automobilį arba dviračius paliekame ant kadastriniame žemėlapyje pažymėto valdiško keliuko, drabužius ir rankšluosčius pasidedame ant žolės ežero apsauginės zonos ribose. Žemės savininkai neabejotinai ne blogiau už mane žino, kad už tai reikalauti kažkokio mokesčio jie neturi teisės. Todėl, jeigu jie patys arba jų sodybos svečiai, tuo metu, kai mes ten būname, ateina prie liepto, tik mandagiai pasisveikiname ir persimetame keliais bendro pobūdžio pastebėjimais apie orą.

Visus draugus, kuriuos kartais atsivežame į tą vietą, iš anksto perspėjame pačiu paprasčiausiu būdu gerbti svetimą nuosavybę - nestatyti automobilių ant žolės, nešiukšlinti ir nekelti triukšmo, tokiu būdu atsidėkojant už galimybę ilsėtis jaukioje aplinkoje. Su sklypo savininkais asmeniškai niekad nesipažindinome, o jie niekada nereiškė mums jokių pretenzijų. Nebylus susitarimas, paremtas geranoriškumu bei galiojančių įstatymų bei poįstatyminių aktų nustatyta tvarka, tenkina abi puses.

Jokiu būdu neteigiu, kad, grąžinant žemę, nebūta klaidų, pažeidimų ir netgi nusikaltimų. Tegul tuos atvejus tiria tie, kam priklauso, bet mes visi turime gyventi toliau, žinodami kad visa nuosavybė yra teisėta, kol teismas neįrodė kitaip.
R.Sadauskas-Kvietkevičius

Jeigu ten dar būtų pastatytas masyvus medinis stalas su suolais, akmenimis apdėta laužavietė ir vieta pasistatyti automobilį, mielai sutikčiau sumokėti, pavyzdžiui, 20 litų už naudojimąsi jais. Įmantriau tariant, mokėčiau rinkliavą už naudojimąsi šeimininkų sukurta infrastruktūra. Paprašytų 30 litų - važiuočiau kitur.

Bet grįžkime prie mano bendrakeleivio prakeiksmų „žemgrobiams”. Pabandykime įsivaizduoti, kada nors išauštant dieną, kai Seimas nubalsuoja, jog 20 metų užtrukęs žemės grąžinimas vyko neteisingai, neteisėtai ir viską reikia perdalyti iš naujo. Žinau, kad nenuspręs, bet hipotetiškai juk galime apsvarstyti tokią galimybę. Taigi, mano mėgiamos vietos paežerėje savininkas nuo tos dienos jau nebežinotų, ar ta pakrantė jam dar priklauso, ar bus atimta, todėl nepjautų žolės ir netaisytų liepto. Atvykstantys išsimaudyti poilsiautojai jau nebesijaustų, kad naudojasi svetima nuosavybe, todėl bent dalis iš jų ne tik nesusirinktų savo šiukšlių, bet ir imtų, kur papuolė, kurti laužus, atidarytų automobilio langus ir visu garsu paleistų rusišką popsą. Po poros vasariškų savaitgalių ta vieta atrodytų taip, jog nei aš, nei jūs į ją daugiau nevažiuotumėte.

Jokiu būdu neteigiu, kad, grąžinant žemę, nebūta klaidų, pažeidimų ir netgi nusikaltimų. Tegul tuos atvejus tiria tie, kam priklauso, bet mes visi turime gyventi toliau, žinodami kad visa nuosavybė yra teisėta, kol teismas neįrodė kitaip. Šūkiai apie tai, kad bet kokia nuosavybė yra vagystė, labai tinka veidus apsimūturiavusiems su policija besigrumiantiems gatvių revoliucionieriams. Visiems kitiems jau pats laikas susitaikyti su realybe, kad dauguma ežerų pakrančių yra privačios.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Jaunasis reformatorius, kurį iškėlė Maidanas: gyvo žmogaus po numirėliu nepakiši (34)

Aukščiausio rango pareigūnas, kovojęs prieš korupciją Ukrainoje, jaunasis reformatorius, nusikalstamų schemų narpliotojas, žmogus, kurio ukrainiečiai prašo neišvykti iš šalies. Tai – Davidas Sakvarelidzė, karjerą pradėjęs Gruzijoje ir ją tęsęs įspūdinguose postuose Ukrainoje.

A. Užkalnis. Viskas Lietuvoje įmanoma, tik vienas dalykas ne (423)

Lietuva, kai nori, pasistengia ir padaro. Mums sakė, kad nebus įmanoma nepriklausomybė, niekas neišleis, niekas neleis, nieko jums nesigaus, nes gautis negali. Bet darėm, padarėm – ir gavosi.

K. Grinevičiūtė. Fizinių bausmių uždraudimas: tūkstančiai tėvų taps nusikaltėliais? (447)

Taip lauktos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos stiprina vaiko apsaugą nuo smurto. Vis dėlto nuo šiol atsiranda grėsmė kriminaliniais nusikaltėliais paversti daug tėvų, atsitiktinai panaudojusių fizines bausmes. Teisininkai pabrėžia, kad baudžiamoji jurisdikcija nėra vaistas, staiga išgydysiantis mūsų visuomenę nuo šios socialinės opos.

M. Ališauskienė. Jaunieji šių dienų disidentai ir jų Lietuva: „vienos tiesos“ spąstuose (174)

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta svarstymų apie jau neva vykstančią kartų kaitą Lietuvos visuomenėje ir apie šios kaitos galimai teigiamas pasekmes būsimam valstybės gyvenimui.

K. Girnius. Gėdinga Europos Sąjungos tyla (226)

Europos Sąjunga (ES) išgyvena didžiausią krizę savo istorijoje. Ji grumiasi su grėsmėmis iš vidaus (teroristiniai išpuoliai) ir iš išorės, būtent Rusija. Ūkis merdi, pietų šalyse jaunimo nedarbas viršija 20 proc. Tebeplūsta pabėgėliai, dabar iš Afrikos per Libiją į Italiją.