R.Sadauskas-Kvietkevičius. Kam reikia Rugsėjo 1-osios sentimentų?

Druskininkuose jau rytoj, o kai kuriose Lietuvos mokyklose pirmadienį bus švenčiama naujų mokslo metų pradžia, turinti net ir oficialų pavadinimą – Mokslo ir žinių diena. Šventė? Nepamenu, kad, būdamas moksleiviu, kada nors būčiau džiaugęsis tuo, kad baigėsi vasaros atostogos, o ir vėliau neteko sutikti taip mazochistiškai mąstančių mokinių.

Įkypa jau visai rudeniška saulė, spiginanti į akis mokyklų kiemuose išrikiuotiems pradinukams, įspraustiems į turgines suknutes, sintetines juodas kelnes, liemenes bei baltus marškinius, ištisa skintų gėlių jūra ir vaizdo kameromis bei fotoaparatais apsikarstę tėveliai... Visa tai dar galima būtų iškentėti, jeigu ne šventinės pedagogų kalbos, sudėliotos iš beviltiškos patriotinės poezijos citatų ir tokių banalybių, kurių nė vienas iš jų privačiame pokalbyje nedrįstų ištarti.

Rugsėjo 1-osios tradicijos ne kažin kiek pasikeitė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, tik kalbas apie Leniną ir Spalį pakeitė tautinė leksika. Net vestuvių ir laidotuvių šventimas nuo sovietmečio pakito labiau. Neabejoju, kad kur nors turėtų būti bent viena ar kelios mokyklos, kuriose sukurtos savos, skoningos ir jaukios mokslo metų pradžios paminėjimo tradicijos, bet tai tebūtų išimtis, kaip oazė Sacharoje ar nuoširdus žmogus nekilnojamojo turto agentūroje. Pajėgčiau suprasti, kodėl tų tradicijų įsikibę laikosi priešpensinio ir pensinio amžiaus mokytojos, kurių visas gyvenimas prabėgo cituojant TSKP suvažiavimų nutarimus ir rišant strazdanotiems pionieriams ant kaklų raudonus skudurus. Šie laikai, kai kiekvienas vaikas turi savo teises, o kiekvieną mokytojo ištartą teiginį tuojau pat tikrina „Vikipedijoje”, jiems yra svetimi ir slegia, kaip blogas sapnas, iš kurio niekaip nepavyksta pabusti.

Bet ne kažin kiek jų mokyklose liko, o dauguma mano sutiktų pedagogų – intelektualios, savo darbui atsidavusios asmenybės. Todėl ir nerandu logiško paaiškinimo, kodėl tebetęsiamos pompastiškos Mokslo ir žinių dienos tradicijos. Tai tas pats, lyg besituokianti gotų pora savo vestuvių baliui pasamdytų kaimo kapelą arba „estradinį ansamblį”, kuris dvi dienas maigytų „jonikos”, kuriai seniai vieta elektronikos atliekų sąvartyne, klavišus, nederančiais balsais bliautų praeito amžiaus pabaigos valstybinio radijo hitus ir bandytų įtraukti aplinkinius į vulgarius patyčių žaidimus.

Tai gal to reikia tėvams, prisimenantiems savo Rugsėjo 1-ąsias ir norintiems pasidžiaugti, kad jų įmantriais iš pigių televizijos serialų pasiskolintais vardais pavadintos atžalos pagaliau pasiekė tokį amžių, kada, vietoje priverstinio dienos miego lopšelyje-darželyje turės krautis į galvas žinias, kurias jie patys jau seniai spėjo pamiršti? Jeigu ceremonija bus pakeista į kažką šiuolaikiškesnio, jų nostalgijos poreikis liks nepatenkintas. Būtent dėl tos pačios priežasties jie balsuoja už uniformų įvedimą mokyklose po poros dešimtmečių nuo tada, kai mūsų karta, būdami moksleiviais, protestais iškovojo, kad tų uniformų nebeliktų. Sako, kad bus daugiau tvarkos ir mažiau socialinės atskirties? Kareivinių ir kalėjimo tvaiku atsiduodančios tvarkos.

Jokios uniformos nepanaikins socialinių skirtumų, tik pristabdys paauglių sugebėjimo išreikšti individualumą savo išvaizda vystymąsi. Gal tiems, kurių svajonės tesiekia, kad vaikai, baigę mokslus, apsivilktų prekybos centro kasininkės arba kelių patrulio uniformą, to individualumo ir nereikia. Seilėdamiesi jie žiūri senas „Jeralašo” serijas arba „Viešnią iš ateities” ir prisimena, kaip prieš trisdešimt metų tampė už kietai supintų kasų uniformuotą bendraklasę, kuri užaugo, išvažiavo į Londoną ar Paryžių ir tik retkarčiais šmėsteli gyvenimo būdo laidose per televizorių. O jie liko čia, nepastebėjo, kaip prabėgo tie metai, nes reikėjo dirbti, o po darbo vežioti cigaretes ir kurą, žvejoti ir keikti Kubilių, o pažvelgti į veidrodį arba į žvaigždes nebuvo laiko.

O kai pagaliau pažvelgia, pamato ir save, ištampytomis treninginėmis kelnėmis, smunkančiomis nuo išsipūtusio nuo alaus plaukuoto pilvo, stovinčius bute su nebaigtu „euroremontu” bei praeito sezono skolomis už šildymą ir suvokiančius, jog tikrasis gyvenimas vyko kažkur kitur. Todėl bent savo vaikuose nori pamatyti anuometinį save, nesvarbu, kad „Maxima” sako apie juos: „Užaukit didesni už mus!” Kaip jie gali būti didesni, kai, tokio amžiaus vidurio krizės kamuojamo tėvelio supratimu, nepatiria išbandymų bendraamžių patyčiomis, mokytojų tampymu už ausų ir bulvių ravėjimu moksleiviškoje stovykloje? Juk pamenate, kiek daug buvo aimanuojančių, kad jaunimas bus visai niekam tikęs, jei nepraeis privalomosios karo tarnybos „vyriškumo mokyklos”.

Kariuomenėje jau senokai tarnauja tik savanoriai ir profesionalai, o jaunimas ne ką labiau apkiautęs už tarnavusius Afganistane ir skutusius bulves surūdijusiuose sovietiniuose povandeniniuose laivuose. Tik labiau už juos išsilavinęs, moka daugiau kalbų, greičiau perpranta šiuolaikines technologijas ir neturi tiek sentimentų bei stereotipų. Kai jie mus pakeis įmonių vadovų postuose, seniūnijose ir savivaldybėse, prie autobusų vairo ir mokyklose, gal nebereikės ir pompastiškų Rugsėjo 1-osios apeigų.