R.Sadauskas-Kvietkevičius. Dzūkų tarmė mirė užvakar

 (141)
XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai mane, sulaukusį penkerių metų, tėvai atsivežė iš Neravuose, šalia Druskininkų, gyvenusių senelių sodybos į blokiniais penkiaaukščiais namais apstatytą Antakalnio mikrorajono kiemą ir išleido po jį pasiganyti, bendraamžiai negalėjo suprasti, kokia jiems neįprasta kalba čia tas įmitęs strazdanotas berniukas į juos prabilo.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tai buvo tikrų tikriausia šilinių dzūkų šnekta, kurią išmokau anksčiau už bendrinę lietuvių kalbą. Todėl dabar, daugiau kaip po 35-erių metų, jaučiuosi turįs teisę konstatuoti dzūkų tarmės mirtį.

Dzūkų tarmė mirė ne vakar, o gal užvakar, kartu su paskutine ikikarinių senukų karta. Dar apie 1990-uosius, įlipęs į žvyrkelių dulkėmis ir svylančiais laidais kvepiantį autobusą „Druskininkai-Vilnius per Nedzingę, Varėną”, girdėdavau juos caksint bei dziksint apie savo ligas, paršukų kainas, bulves, mašalus ir, žinoma, apie Landzbergį su Brazausku. Jau anksčiau pastebėjau, kad į Roko atlaidus Merkinėje susirinkusių dzūkų kalba gerokai skiriasi nuo tos, kuria šnekama apie Lazdijus, ir dar labiau nuo tos, kurią išgirdau Švendubrėje.

Dzūkų kaimus amžiais skyrė miškai ir pelkės, o kur dar demarkacinė linija, tarpukariu dalijusi lenkų užimtą Vilniją, o drauge ir pusę Dzūkijos nuo likusios Lietuvos dalies. Vieninga dzūkų tarmė taip ir nesusiformavo, kaip nėra aiškaus sutarimo dėl dzūkiškų žodžių rašybos. Liko puikus G. Naktinienės, A. Paulauskienės ir V. Vitkausko parengtas „Druskininkų tarmės žodynas” (1988 m.), kuriame užfiksuota Švendubrės tarmė. Dar pavieniai menkaverčiai straipsneliai spaudoje.

Mano karta dzūkiškumo nesigėdija, netgi juo didžiuojasi kaip įdomia egzotika, bet dzūkiškai kalbėti jau nė nebando, kaip ir verpti rateliu, šienauti dalgiu arba rašyti popierinius laiškus.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Pabūsiu jau visai subjektyvus ir pasidžiaugsiu, kad rimčiausias bandymas kurti literatūrą dzūkų tarme yra mano tėvo R.Sadausko knyga „Raibas gyvenimėlis”, išleista 2002 m. Tiksliau - pirmoji jos pusė, nes antroji parašyta bendrine kalba. O pasigyręs jau galiu sau leisti pabūti nedėkingu šunsnukiu ir pareikšti, kad tai yra ne literatūros dzūkų tarme pradžia, o jos pabaiga - paminklas dzūkų tarmei ant jos kapo.

Kitaip nei Žemaitijoje, pro kurią važiuodamas, net ir navigacijos įrangai pametus GPS palydovus, nedrįsčiau vietinių kelio klausti, nes vis tiek jų atsakymo nesuprasiu, net ir atokiausiuose Dzūkijos kaimeliuose kalbama daugmaž bendrine televizorine lietuvių kalba. Liko tik šioks toks regioninis lietuviškų žodžių tarimo savitumas - išgirdęs per radiją kalbant alytiškį jo niekaip nesupainiosiu su marijampoliečiu. O tarmės nebeliko. Greitą jos galą nulėmė ne tik kartų kaita, didesnis žmonių maišymasis, bet dar labiau tai, kad dzūkeliai savo tarmės visada sarmatijosi ir tapatino ją su provincialumu, neišprusimu, atskirtim.

Gausiai atmiešta slaviškais skoliniais, kuriems bendrinėje kalboje lituanistai jau seniai sukūrė savus pakaitalus, dzūkų tarmė traukėsi iš viešumos kaip namų audimo dzidzulaitės skepetos ar veltiniai su kaliošais. Pokario mokytojai dzūkiškumą rovė su mėsomis, kartu su religiniais prietarais bei buržuaziniu nacionalizmu. Ką ten dzūkų, jei ir bendrinė lietuvių kalba, formuojantis vieningai tarybinei liaudžiai, turėjo užleisti vietą didžiajai rusų kalbai. Grįžę namo iš mokyklos jų mokinukai taisydavo tarmiškai šnekančius savo tėvus, kol ir tie pradėjo vengti bent viešumoje prabilti dzūkiškai. Dabar jau seneliais ir močiutėmis tapo tie pokario vaikai, dzūkiškai suprantantys, bet nešnekantys. Tai jau yra pabaiga. Mano karta dzūkiškumo nesigėdija, netgi juo didžiuojasi kaip įdomia egzotika, bet dzūkiškai kalbėti jau nė nebando, kaip ir verpti rateliu, šienauti dalgiu arba rašyti popierinius laiškus.

Bet koks bandymas gaivinti dzūkų tarmę šiandien jau būtų panašus į padvėsusios kumelės kaustymą. Palikime ją mokslininkams, gražiai paprašykime jų užrašyti būsimoms kartoms, jei ką vertingo dar pavyks aptikti, ir susitelkime į gyvų kalbų mokymąsi. Tarp jų ir valstybinės lietuvių kalbos, kuriai, skirtingai nuo inkščiančių vakarykštės dienos garbintojų, mano kuklia nuomone, nekelia grėsmės nei tarptautiniai viešieji užrašai, nei w raidės Vilnijos lenkų arba užsieniečių žmonų pasuose.

Kalba, kuria leidžiami laikraščiai ir žurnalai, transliuoja televizijos kanalai ir radijo stotys, vedama valstybės raštvedyba, rašomos knygos bei tinklaraščiai ir kasdien bendrauja tarpusavyje beveik 3 milijonai žmonių yra sveika, gyva ir gyvybinga savaime. Jai nereikia jokio rezervato, apsaugos nuo svetimų įtakų ir pačių jos vartotojų. Po muziejaus apsauginiu stiklu pakištas gyvas daiktas kaip mat susiraukšlėja ir tampa dūlėjančiu lavonu. Dzūkų tarmę toks likimas jau ištiko. Nelinkiu to lietuvių kalbai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Tavo naujasis nekentėjas yra tavo buvęs draugas (62)

Net jei esate labai geras, mielas žmogus (esu apie tokius girdėjęs, ir net kelis sutikau šiame gyvenime), turbūt žinote tokių, kas jūsų nemėgsta, o gal net ir nekenčia, arba jums už akių visaip liežuvauja ir drabsto jus purvais. Arba numanote, kad tokių yra.

N. Vasiliauskaitė. Kodėl nereikia balsuoti? (693)

„Balsuoti reikia“, – sako politiškai sąmoningi žmonės. Nes demokratija, nes esam piliečiai, nes „ką išsirinksim, tą turėsim“, nes „mažesnį blogį“, nes… Ir priduria: „vis dėlto“, „nepaisant visko“, „taip, jis konformistas ir kvailys, bet“, „nepatinka, tačiau kitaip juk ateis x“.

M. Kluonis. „Tautų Europos“ Lietuva turėtų vengti kaip karo, maro ir bado (284)

Liuksemburgo užsienio reikalų ministro Jeano Asselborno pareiškimas, kad Vengriją reikėtų išmesti iš Europos Sąjungos – puikiai atspindi Vakarų Europos šalių politikų ir visuomenių nuotaikas naujųjų Sąjungos narių atžvilgiu.

A. Tapinas. Nuoširdus „ačių” naujiesiems luditams ir „Youtube“ blokuotojams (425)

Mane vis dar stebina (nors gal ir neturėtų), kiek dar daug Lietuvos žmonių gyvena kategoriškai atsisakydami pripažinti faktą, kad kieme XXI amžius. Patį faktą jie supranta, kalendorius gi po nosimi, bet tiesiog atsisako jį pripažinti ir renkasi gyventi XX-ame. Kur viskas buvo aišku ir sisteminga, ekonomika buvo planinė, valdininkų bijojo, o televizorius rodė dvi programas.

V. Laučius. Žiūrėti tai ir visiems balsuoti – prasminga? Turbūt juokaujate (284)

Už tai, kad Seimo darbas virsta kvailyste, eilinį kartą galima dėkoti Darbo partijai. Štai liūdno vaizdo „darbietis” Valentinas Bukauskas stumia seną kvailą idėją – sumažinti Seimo narių skaičių. Sovietinės virėjos avataras Lietuvoje – Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, žinoma, šiam siūlymui pritaria.