R.Sadauskas-Kvietkevičius. Dzūkų tarmė mirė užvakar

 (141)
XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai mane, sulaukusį penkerių metų, tėvai atsivežė iš Neravuose, šalia Druskininkų, gyvenusių senelių sodybos į blokiniais penkiaaukščiais namais apstatytą Antakalnio mikrorajono kiemą ir išleido po jį pasiganyti, bendraamžiai negalėjo suprasti, kokia jiems neįprasta kalba čia tas įmitęs strazdanotas berniukas į juos prabilo.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tai buvo tikrų tikriausia šilinių dzūkų šnekta, kurią išmokau anksčiau už bendrinę lietuvių kalbą. Todėl dabar, daugiau kaip po 35-erių metų, jaučiuosi turįs teisę konstatuoti dzūkų tarmės mirtį.

Dzūkų tarmė mirė ne vakar, o gal užvakar, kartu su paskutine ikikarinių senukų karta. Dar apie 1990-uosius, įlipęs į žvyrkelių dulkėmis ir svylančiais laidais kvepiantį autobusą „Druskininkai-Vilnius per Nedzingę, Varėną”, girdėdavau juos caksint bei dziksint apie savo ligas, paršukų kainas, bulves, mašalus ir, žinoma, apie Landzbergį su Brazausku. Jau anksčiau pastebėjau, kad į Roko atlaidus Merkinėje susirinkusių dzūkų kalba gerokai skiriasi nuo tos, kuria šnekama apie Lazdijus, ir dar labiau nuo tos, kurią išgirdau Švendubrėje.

Dzūkų kaimus amžiais skyrė miškai ir pelkės, o kur dar demarkacinė linija, tarpukariu dalijusi lenkų užimtą Vilniją, o drauge ir pusę Dzūkijos nuo likusios Lietuvos dalies. Vieninga dzūkų tarmė taip ir nesusiformavo, kaip nėra aiškaus sutarimo dėl dzūkiškų žodžių rašybos. Liko puikus G. Naktinienės, A. Paulauskienės ir V. Vitkausko parengtas „Druskininkų tarmės žodynas” (1988 m.), kuriame užfiksuota Švendubrės tarmė. Dar pavieniai menkaverčiai straipsneliai spaudoje.

Mano karta dzūkiškumo nesigėdija, netgi juo didžiuojasi kaip įdomia egzotika, bet dzūkiškai kalbėti jau nė nebando, kaip ir verpti rateliu, šienauti dalgiu arba rašyti popierinius laiškus.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Pabūsiu jau visai subjektyvus ir pasidžiaugsiu, kad rimčiausias bandymas kurti literatūrą dzūkų tarme yra mano tėvo R.Sadausko knyga „Raibas gyvenimėlis”, išleista 2002 m. Tiksliau - pirmoji jos pusė, nes antroji parašyta bendrine kalba. O pasigyręs jau galiu sau leisti pabūti nedėkingu šunsnukiu ir pareikšti, kad tai yra ne literatūros dzūkų tarme pradžia, o jos pabaiga - paminklas dzūkų tarmei ant jos kapo.

Kitaip nei Žemaitijoje, pro kurią važiuodamas, net ir navigacijos įrangai pametus GPS palydovus, nedrįsčiau vietinių kelio klausti, nes vis tiek jų atsakymo nesuprasiu, net ir atokiausiuose Dzūkijos kaimeliuose kalbama daugmaž bendrine televizorine lietuvių kalba. Liko tik šioks toks regioninis lietuviškų žodžių tarimo savitumas - išgirdęs per radiją kalbant alytiškį jo niekaip nesupainiosiu su marijampoliečiu. O tarmės nebeliko. Greitą jos galą nulėmė ne tik kartų kaita, didesnis žmonių maišymasis, bet dar labiau tai, kad dzūkeliai savo tarmės visada sarmatijosi ir tapatino ją su provincialumu, neišprusimu, atskirtim.

Gausiai atmiešta slaviškais skoliniais, kuriems bendrinėje kalboje lituanistai jau seniai sukūrė savus pakaitalus, dzūkų tarmė traukėsi iš viešumos kaip namų audimo dzidzulaitės skepetos ar veltiniai su kaliošais. Pokario mokytojai dzūkiškumą rovė su mėsomis, kartu su religiniais prietarais bei buržuaziniu nacionalizmu. Ką ten dzūkų, jei ir bendrinė lietuvių kalba, formuojantis vieningai tarybinei liaudžiai, turėjo užleisti vietą didžiajai rusų kalbai. Grįžę namo iš mokyklos jų mokinukai taisydavo tarmiškai šnekančius savo tėvus, kol ir tie pradėjo vengti bent viešumoje prabilti dzūkiškai. Dabar jau seneliais ir močiutėmis tapo tie pokario vaikai, dzūkiškai suprantantys, bet nešnekantys. Tai jau yra pabaiga. Mano karta dzūkiškumo nesigėdija, netgi juo didžiuojasi kaip įdomia egzotika, bet dzūkiškai kalbėti jau nė nebando, kaip ir verpti rateliu, šienauti dalgiu arba rašyti popierinius laiškus.

Bet koks bandymas gaivinti dzūkų tarmę šiandien jau būtų panašus į padvėsusios kumelės kaustymą. Palikime ją mokslininkams, gražiai paprašykime jų užrašyti būsimoms kartoms, jei ką vertingo dar pavyks aptikti, ir susitelkime į gyvų kalbų mokymąsi. Tarp jų ir valstybinės lietuvių kalbos, kuriai, skirtingai nuo inkščiančių vakarykštės dienos garbintojų, mano kuklia nuomone, nekelia grėsmės nei tarptautiniai viešieji užrašai, nei w raidės Vilnijos lenkų arba užsieniečių žmonų pasuose.

Kalba, kuria leidžiami laikraščiai ir žurnalai, transliuoja televizijos kanalai ir radijo stotys, vedama valstybės raštvedyba, rašomos knygos bei tinklaraščiai ir kasdien bendrauja tarpusavyje beveik 3 milijonai žmonių yra sveika, gyva ir gyvybinga savaime. Jai nereikia jokio rezervato, apsaugos nuo svetimų įtakų ir pačių jos vartotojų. Po muziejaus apsauginiu stiklu pakištas gyvas daiktas kaip mat susiraukšlėja ir tampa dūlėjančiu lavonu. Dzūkų tarmę toks likimas jau ištiko. Nelinkiu to lietuvių kalbai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Valatka. Po meilės ir melo skandalų ir pakeitę prasčiokų vardą – prie darbo? (280)

Politinis darbas išlaisvina. Pasiturškusi visureigio, Gretos kailinių ir Karbauskio melų bei dauginimosi įstatymų baloj valdžios partija, kai kur Vasario 16-ąją užleidus alternatyvią tautišką giesmę „Bielyje rozy“, pakeitė anglišką pavadinimą. Vietoj „peasant“, reiškiančio kaimo stuobrį ir prasčioką, įrašė kilmingesnį žodį „farmers“.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Baltarusijos scenarijai: vietinis Maidanas, kruvinas Rusijos įsikišimas ir pabėgėliai Lietuvoje? (351)

Lietuva su Baltarusija turi pačią ilgiausią, net 677 kilometrų sausumos sieną, bet kartais susidaro įspūdis, jog ta šalis išvis neegzistuoja arba yra kitame žemyne, kažkur prie Venesuelos. O mūsų žinios apie ją apsiriboja bendros istorijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje nuotrupomis bei ūsuoto prezidento Aliaksandro Ryhoravičiaus Lukašenkos pomėgių žaisti ledo ritulį arba asmeniškai vadovauti bulviakasiui pašiepimu.

Sekmadienio Evangelija. Atsukti kairį skruostą (514)

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.

R. Vilpišauskas. Ar narystė ES ir NATO riboja Lietuvos suverenitetą? (260)

Nors stojant į ES ir NATO atrodė, kad suverenumo klausimai buvo išsamiai apsvarstyti, pokyčiai pasaulyje ir Lietuvoje vis grąžina šią temą į populiariąją ir akademinę diskusiją. Be to, apskritai naudinga pasitikrinti, ką galvojame apie dalykus, kurie dalies akademikų tarpe laikomi konvencine išmintimi, bet kitų, ypač politinių diskusijų dalyvių, jau kurį laiką yra kvestionuojami ir tapę referendumų („susigrąžinkime Jungtinės Karalystės sienų kontrolę“) ar rinkiminių kampanijų („paverskime Ameriką vėl didžia“) dalimi.

Pjudyta šunimis, karta, išžaginta: sukrečianti po Lietuvą klajojusios Rytprūsių mergaitės istorija (278)

Leidykla „Briedis“ pristato Ingeborgos Jacobs knygą „Vilko vaikas. Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija“. Nuo 2011 iki 2015 metų Vokietijoje išėjo 13 šios knygos leidimų.