Tačiau stiprūs ir priešininkų koziriai, kurių bene pagrindinis – atominės energijos savikaina yra didelė. Deja, Energetikos ministerija šio klausimo visuomenei nekomentuoja, todėl pabandykime nors truputį užpildyti šią spragą ir grubiai įvertinti būsimą VAE gaminamos produkcijos savikainą. Statybos projektinę kainą vertinsime 12 mlrd. Lt – tokia nepatvirtinta informacija buvo minima žiniasklaidoje. Prie šios sumos reikia pridėti statybos metu atsirandančias papildomas išlaidas bei mokamas palūkanas (jas irgi teks skolintis arba ženkliai branginti elektrą, kas itin žalinga ekonomikai), todėl pilna VAE statybos kaina veikiausiai viršys 20 mlrd. Lt.

Šis rezultatas atitinka Standart and Poor‘s agentūros 2008 m. pateiktą vertinimą, kad 1 kW instaliavimo pilna kaina atominėse elektrinėse siekia 5000-8000 JAV dolerių.

Kadangi ateityje veikiausiai bazinė palūkanų norma bus daug aukštesnė už dabartinį rekordiškai žemą lygį, šios skolos refinansavimui kasmet teks atseikėti bent po 7-8 proc. jos dydžio, t.y. apie 1,5 mlrd. litų.

Ignalinos AE metiniai pardavimai prieš krizę (2007-2008 m.) sudarė maždaug 9 mlrd. kWh (pagaminta jos buvo daugiau, bet dalį sunaudojo pati IAE). VAE numatomas projektinis galingumas kiek mažesnis (1,38 mln. kWh), be to dėl saugos reikalavimu bus dirbama nepilnu galingumu, todėl jos maksimalūs pardavimai veikiausiai šios apimties nepasieks ir visų statybos kaštų dedamoji produkcijos savikainoje bus nemažesnė už 16-18 cnt/kWh. Prie šio rodiklio reikia pridėti einamuosius kaštus (darbuotojams, detalių keitimui, profilaktikos darbams, kurui ir pan.), kurie dėl prognozuojamo urano spartaus brangimo (senka paviršinės jo kasyklos) matomai nebus žemesni nei 7-8 cnt, bei išlaidas draudimui ir atskaitymus atliekų kapinyno įrengimui.

R.Rudzkis
Apibendrinant, mano nuomone, VAE produkcijos savikaina optimistiniu vertinimu sudarys ne mažiau nei 30 cnt už kilovatvalandę. Tikrovėje veikiausiai gerokai daugiau, nes statybos gali užsitęsti, pabrangti, o maksimalių pardavimų nepavyks pasiekti dėl rinkai siūlomos pigesnės importinės ar kitų šaltinių elektros energijos.

Pagal Europos Komisijos parengtą direktyvą pastarųjų nebus galima atidėlioti tolimai ateičiai - reiks pradėti kaupti milžiniškas lėšas, nes turės būti parengta atliekų kapavietė saugiam jų laikymui 500 tūkst. metų.

Apibendrinant, mano nuomone, VAE produkcijos savikaina optimistiniu vertinimu sudarys ne mažiau nei 30 cnt už kilovatvalandę. Tikrovėje veikiausiai gerokai daugiau, nes statybos gali užsitęsti, pabrangti, o maksimalių pardavimų nepavyks pasiekti dėl rinkai siūlomos pigesnės importinės ar kitų šaltinių elektros energijos.

Taigi, VAE ne žemins, bet kels vidutinę vartojamos elektros kainą, ir tai smukdys šalies konkurencingumą. Žiniasklaidoje retsykiais pasisakantys su valstybės energetika susiję pareigūnai tvirtina priešingai – VAE gamins pigią energiją. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti būtina nurodyti numatomus pagrindinius parametrus: paskolos palūkanas, draudimo kainą, atidėjimus atliekų laidojimui ir numatomos parduoti energijos kiekius situacijoje, kai rinkoje tikėtinas jos perteklius, o gyventojų Baltijos šalyse mažės.

Belieka pakartoti mano seniau skelbtą išvadą – dabartinėmis sąlygomis šis projektas Lietuvai pernelyg rizikingas. Kodėl dauguma politikų beatodairiškai jį remia ir vengia diskusijų su specialistais apie jo ekonominę naudą? Manau, kad jiems svarbesnė politinė nauda, todėl akcentuojamas ne ekonominis efektas, bet energetinės nepriklausomybės didinimas.

Tačiau, regis, prioritetai išdėlioti neteisinga tvarka – didžiausia dabartinė grėsmė šaliai yra ne didelė priklausomybė nuo energijos šaltinių Rusijoj, o didelė jaunimo emigracija, dėl kurios 2020 m. Lietuvoje gali likti tik apie 2,5 mln. gyventojų, tarp kurių pernelyg didelę dalį sudarys pagyvenę žmonės. Norint sumažinti emigracijos mastą, jau dabar reikia gerokai spartesnio ekonomikos augimo ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimo.

Deja, pritraukti gausesnes investicijas į gamybą kol kas nepavyksta, nes konkurencingumu ir verslo aplinka rūpinamasi tik žodžiais, o VAE statyba jas tik stabdys, nes investuotojai ne valdininkai – jie kaštų skaičiavimo nesibodi.

Beje, tikrosios savikainos galim niekada nesužinoti, nes strateginiam investuotojui galima atsilyginti ne tik pinigais, bet ir valstybinių įmonių akcijomis – juk VAE valdo 100 proc. Lesto ir kai kurių kitų bendrovių akcijų, todėl šis investuotojas įsigydamas 51 proc. VAE akcijų kartu tampa ir šių bendrovių pagrindiniu savininku. Taip savotiškai valdantieji supranta šalies energetinę nepriklausomybę.