Žinios iš okupuoto Tibeto ir pranešimai apie Kinijos disidentų persekiojimą neišvengiamai nublanksta prieš Rusijos agresijos Ukrainoje vaizdus ir naujienas apie Islamo valstybės teroristų skerdžiamus kitatikius.
Jeigu Rusijoje, reguliariai grasinančioje Vakarams branduoliniu žmonijos sunaikinimu, 2018-aisiais galės vykti Pasaulio futbolo čempionatas, tai sporto atsiejimas nuo politikos jau pasiekė tokį lygį, kad betrūksta, jog dėl teisės rengti vasaros olimpines žaidynes susirungtų savo piliečius badu marinanti Šiaurės Korėja ir galvų kapojimo čempionai iš Islamo valstybės. Nes reikalavimai išvaduoti sportą nuo politikos neišvengiamai virto jo atsiejimu nuo moralės ir pataikavimu sporto renginiams astronomines pinigų sumas pasiryžusiems skirti kruviniems režimams.
Nė viena demokratinė šalis neaukos sporto renginio organizavimui tokių lėšų, kurios galėtų pakenkti jos piliečių gerovei. Gal todėl savo kandidatūras rengti 2022 metų žiemos olimpiadą iškėlę Stokholmas, Krokuva, Lvovas ir Oslas tokių ketinimų atsisakė. Liko tik Pekinas ir Almata, bet naudingųjų išteklių eksportu grindžiantis savo ekonomiką Kazachstanas nepajėgia varžytis su Kinija.
Olimpiada Kinijoje ir futbolo čempionatas Rusijoje tų šalių valdžiai verkiant reikalingi savo galios ir autoriteto palaikymui pirmiausia savo pačių piliečių akyse. Rusai ir kinai privalo didžiuotis savo šalimis. Ypač po to nusivylimo, kurį atnešė Kinijos vertybinių popierių biržos smukimas šios vasaros pradžioje ir dėl sankcijų Rusijos piliečių patiriami nepritekliai.
Vladimiras Putinas žino, kad iki 2018 m., kai jo šalyje vyks prezidento rinkimai, bus sunku išlaikyti Krymo atgavimo euforijos ir konfrontacijos su vakarais įkvėpto šovinizmo pakylėtus į laisvajame pasaulyje neregėtas aukštumas jo populiarumo reitingus. Reikės daugumai gyventojų juntamo ekonomikos augimo arba naujo spektaklio, kuris pažadintų gęstantį norą didžiuotis savo šalimi.
V.Putinui patogu, kad futbolo čempionatas vyks birželį, o jo rinkimai – gegužę. Nes, neduok Dieve, Rusijos rinktinė ne tik neiškovotų medalių, bet gėdingai iškristų pralaimėjusi kam nors iš nekenčiamo Vakarų pasaulio.
Likus mėnesiui iki futbolo šventės pradžios visi kalbės tik apie ją. Rusijos valdžios kritikų balsai, ir dabar girdimi tik mažai politika besidominčių piliečių daliai, bus nustelbti gausaus sporto pranešimų srauto.
Nors dar šių metų vasarį Rusijos premjeras D. Medvedevas pasirašė nutarimą „Dėl pasirengimo 2018 metų pasaulio futbolo čempionatui programos pakeitimo“, pagal kurį Kaliningrade ir Jekaterinburge stadionai statomi ne tokie dideli, kaip planuota anksčiau, sumažėjo ir įrenginėjamų treniruočių aikščių skaičius, bet dėl JAV ir Europos Sąjungos taikomų sankcijų ir pigios naftos didelę pajamų dalį praradusiai šaliai tai vis tiek bus juntama finansinė našta. Kažkam teks atidėti viltis, kad pensijų indeksavimas pasivys rublio nuvertėjimą, bet valstybės kontroliuojami propagandiniai kanalai nesunkiai suvers visą kaltę sankcijas įvedusiems Vakarams.
Gera žinia, kad stadionų statybai išleisti pinigai bent jau nebus skirti teroristams Rytų Ukrainoje apginkluoti. Prieš Pasaulio futbolo čempionatą netgi galima tikėtis bent simbolinio Rusijos atsitraukimo nuo dabartinės agresyvaus priešiškumo Vakarams politikos. Panašiai buvo elgiamasi ir prieš Sočio olimpines žaidynes, kol „žalieji žmogeliukai" neįžengė į Ukrainą.
Sočio patirtis liudija, kad pompastiški sporto renginiai Rusijoje labiausiai reikalingi su politiniu elitu susijusiam korumpuotam verslui. Išvogti olimpiniai milijardai didina V.Putino aplinkos žmonių galią ir naivu būtų tikėtis, kad rengiantis Pasaulio futbolo čempionatui kažkas vyks kitaip.
Į korupcijos skandalus įsipainiojusiai Tarptautinei futbolo federacijai rusiška tvarka tiko – buvęs FIFA prezidentas Josephas Blatteris 2014 m. kovą aiškiai pasakė kad Rusijos armijos įvykdyta Krymo okupacija ir šių žemių atplėšimas nuo Ukrainos „nėra toks reikšmingas įvykis, kuris galėtų priversti tarptautinę futbolo visuomenę persigalvoti". Ir nors dėl korupcijos skandalo vėliau jam teko atsistatydinti, keisti čempionato vietą jau buvo vėlu.
Tačiau nevėlu prisiminti 1980 m. patirtį, kai dėl Sovietų sąjungos įsiveržimo į Afganistaną Vakarų valstybės boikotavo Maskvos olimpines žaidynes. Pasaulio futbolo čempionatas, žinoma, nėra Olimpiada, Barakas Obama nėra Ronaldas Reiganas, amerikiečiams europietiškasis futbolas nebuvo ir greitai netaps bent kiek reikšminga sporto šaka, o europiečiai net ir 1980-aisiais nenoriai dėjosi prie Maskvos boikoto.
Todėl belieka pati didžiausia galia, lemianti bet kurio tarptautinio renginio sėkmę arba žlugimą – šimtai milijonų sporto sirgalių. Todėl jau dabar pareiškiu, kad 2018 vasarą, jeigu Rusija iki to meto nenutrauks agresijos Rytų Ukrainoje ir negrąžins šiai šaliai Krymo, nežiūrėsiu nė vienų Pasaulio futbolo čempionato rungtynių tiesioginės transliacijos, jų pakartojimo ar vaizdo įrašo, nematysiu per jas rodomos reklamos. Žinau, kad tai bus labai sunku, bet kviesiu savo draugus ir draugų draugus prisidėti prie šios privačios boikoto akcijos, nes ne pagal mūsų taisykles – neturime leisti liesti futbolo kamuolį kruvinomis rankomis.