Štai, Vyriausybė nedarbo mažinimą paskelbė metų prioritetu ir pasiraitojo rankoves kovoti su ... nenoru dirbti. Jos supratimu nedarbo priežastis – tautoje išvešėjęs tingulys.
Tingėjimas yra smerktinas, tačiau kova su tinginiais nėra kova su nedarbu, nes nedirbimas, nenoras dirbti ir nedarbas yra skirtingi dalykai. Bedarbis pagal apibrėžimą yra asmuo norintis ir galintis dirbti (Dr. R.Kuodis neseniai viešai paaiškino bedarbių definicijas ir nedarbo rodiklių skaičiavimo metodikas.). Taigi, kuo daugiau nedirbančių žmonių nenori dirbti, tuo mažesnė darbo pasiūla ir esant tai pačiai darbo jėgos paklausai – mažesnis nedarbas. Ir ekonomikos pradžiamoksliuose teigiama, kad nedarbas – norinčių ir galinčių dirbti perteklius, lyginant su laisvomis darbo vietomis.
Kai ekonomika susitraukė ir darbo neteko šimtai tūkstančių žmonių, tikrasis valdžios rūpestis turėtų būti ne darbo jėgos pasiūlos skatinimas – kova su nenoru dirbti, bet paklausos tai darbo jėgai didinimas. Juk norinčių dirbti tikrai yra pakankamai. Nedarbo lygis Lietuvoje 18,3 proc., o tai reiškia, kad beveik penktadalis darbo jėgos neranda darbo, kad darbo vietų šalyje beveik penktadaliu mažiau nei siekiama jų užimti, t.y. norinčių dirbti.
Apie skatinimą dirbti prasminga būtų kalbėti, jeigu būtų ne 300 000 bedarbių, bet panašus skaičius neužimtų darbo vietų ir armija ekonomiškai neaktyvių, nenorinčių dirbti žmonių. Tačiau pastarieji nevadintini bedarbiais ir jų skaičius nedarbo lygį nei didina, nei mažina, jie tiesiog yra už darbo rinkos ribų.
Jei negali įveikti nedarbo, bandyk įveikti bedarbį
Kaip nors sumažinti esamą didžiulį nedarbo lygį tarp paklausos ir pasiūlos pasiklydusi valdžia negali, todėl teks palaukti kelerius metus, kol bent trečdalis bedarbių bus pagaliau pasamdyti įsibėgėjus ūkio augimui, o kitas trečdalis gal išvažiuos. Nedarbo lygis nukris iki taip vadinamo natūralaus kelių procentų lygio.
Pastarųjų suskaičiuota apie trečdalis visų užsiregistravusiųjų. (O likimo ironija, nelegaliai dirbančius ‚‚bedarbius“ suskaičiavo pats „nelegalus“ Darbo biržos direktorius. „Nelegalus“, nes priimtas į darbą, vietą jam atlaisvinus kai neteisėtai buvo atleistas ankstesnis vadovas – DELFI: „Teismas: buvęs Darbo biržos vadovas turi būti grąžintas į pareigas”).
Kaip nukauti dirbantį ,,bedarbį”?
Atrodytų, kad visuomenėje, kurios politiniam elitui įstatymų pažeidinėjimai – beveik norma, turėtų būti niekinga kabinėtis prie darbo biržos kliento, vargo ir nepritekliaus priversto imtis nelegalaus atsitiktinio darbelio. Tačiau to nelegalaus darbo mastai visada buvo labai dideli ir su juo kovoti reikia nepriklausomai nuo to, ar nedarbo lygis šalyje aukštas, ar žemas. Tik nereikia tos kovos painioti su nedarbo mažinimu. O kad kova būtų sėkminga, svarbu pasirinkti tinkamas priemones. Darbo biržos direktorius pasiūlė visus darbo biržos klientus siųsti į viešuosius darbus, žadama jiems po trejų metų sumažinti socialinę pašalpą, o po penkerių visai jos nebemokėti.
Kyla klausimas, su kuo bus kovojama tomis priemonėmis? Juk tarp darbo biržos klientų, kaip minėta, yra bent trijų kategorijų žmonės. Vieni iš jų tikrai dirba nelegaliai, kiti nedirba ir nenori dirbti, bet registruojasi verčiami tokiu būdu užsitikrinti sveikatos draudimą ar socialinę paramą, treti – nedirba ir nori dirbti, t.y. tie tikrieji bedarbiai. Valdžia atskirti kas yra kas nepajėgi, todėl užsimojo kirsti visiems.
Pasipiktinimą kelia pirmosios dvi kategorijos, bet minėtos priemonės kaip tik skaudžiausiais baus trečiuosius. Jie neturi nei nelegalaus darbo, nei pakankamai uždirbančių šeimos narių, todėl nori dirbti ir darbo biržoje registruojasi būtent ieškodami darbo. Kas bus su pašalpos nebegaunančiu žmogumi? Jam po penkerių metų „veltėdžiavimo“ išdygs sparnai, ar jis eis pas senuką kaimyną atimti pensijos? Naujosios socialinės politikos kūrėjams tai nerūpi. Taigi valdžios užmojai, nors ir vadinami kova su nedarbu, nėra net kova su nelegaliais „bedarbiais“ ar nelegalių darbu, o tik taupymas pašalpų sąskaita.
Nelegalūs niekšai, o gal kvailiai?
Jeigu tikrai norima sumažinti nelegalų darbą, reikia suprasti, kad ne pats darbuotojas pasirenka dirbti nelegaliai. Nebent jis būtų paskutinis kvailys, nes taip dirbdamas lieka neapdraustu ligos, susižalojimo atveju, nekaupia stažo būsimai pensijai. Net jeigu ir pasitaiko kvailių, galiausiai tik darbdavys sprendžia ar jų įdarbinimą įforminti pagal įstatymus, ar ne, ar pranešti Sodrai, ar sumokėti nuo algos mokesčius valstybei. Tam darbdavį įpareigoja įstatymai.
Visai nuskurdusios bedarbių šeimos gali pretenduoti į socialinę pašalpą, bet ją gausi tik įveikęs didelius barjerus, o maksimalus pašalpos dydis - 315 Lt., t.y. toks, jog vis tiek neišgyvensi. Kokį pasirinkimą turi toks varguolis, kai jam darbdavys pasiūlo dirbti nelegaliai? Ir ko verta valdžia, užsimojusi tokį bėdžių gąsdinti tos pačios niekingos pašalpos atėmimu?
Tariamos kovos su bedarbiais įkarštyje dar paskelbta revoliucija ir socialinėje paramoje
Ekonomistai sako, nekreipkite dėmesio, ką kalba politikai, tikrieji jų tikslai matomi veiksmuose. Tai, kad tariama kova su nedarbu suka į pašalpų mokėjimo varžymus, tik patvirtina, kad tikrasis valdžios tikslas ne nedarbo ir net ne nelegalaus darbo, bet tik viešųjų išlaidų mažinimas. Socialinės pašalpos kaip tik nesunkiai pasiekiamas rezervas. Juk tie nuolat stigmatizuojami bedarbiai ir vargšai niekada nesipriešins.
Taip, išlaidos socialinei pašalpai ir kompensacijoms būsto šildymui Lietuvoje šoka į viršų. Tik nereikia tuo visiems piktintis, nes tokios socialinės politikos siekė ir siekia didžioji šalies elito dalis. Juk taip išmintingai ir moraliai skamba – „remti tik tuos, kuriems labiausiai reikia“. Patikrinti, ar jau tikrai nuskurdo, ar jau viską prarado, o tuomet kištelėti šimtinę, o dar geriau aliejaus butelį – tegul pats parsiduoda už pusę kainos, jeigu nori liberaliai atsigerti alaus. Vadinasi nesirūpinti, arba, jeigu mieliau ausiai, nešvaistyti pinigų tiems, kurie dar nenusirito į skurdą, o iš tikrųjų – nesirūpinti skurdo profilaktika – adekvačiomis algomis, socialiniu draudimu, parama šeimai.
Kai algos juokingo dydžio (apie jas vėliau), kai dėl nepakankamo finansavimo merdėja draudimas nedarbo, senatvės, negalios atveju, kai iš esmės nėra paramos šeimai (turiu galvoje ne tuo atveju kai ji jau nuskursta, o tiesiog kai turi papildomą vaikų išlaikymo naštą), didelė gyventojų dalis savo pajamomis krinta ant socialinės pašalpos tinklo – gerokai sudriskusio ir ištiesto prie pat visuomenės dugno.
Valdžia stebisi, iš kur jų čia tiek daug atsirado? Aišku – tinginiai. Ir jau dairosi peilio išpjauti tame tinkle dar daugiau skylių. Paskelbta tai, ko tikrai sunku buvo tikėtis – socialinės pašalpos finansavimą perduoti savivaldybėms. Tai pavadinama savivaldybių atsakomybės didinimu.
Kokia savivaldybių atsakomybė ir kokios galimybės, puikiai žinoma. Ir ne tik Lietuvoje, todėl visoje ES (išskyrus 2-3 niekaip negebančias susitvarkyti pietines šalis) seniai socialinė parama vargšams finansuojama centrinių valdžių ir mokama vienoda pagal bendras nacionalines taisykles, kuriame krašte varguolis begyventų. Tuo siekiama užtikrinti vienodas minimalias pajamų garantijas, nepriklausomai nuo vietinių valdžių galimybių ir norų, nes tai būtent minimalios garantijos ir jų variacijoms erdvės nėra. Kur dėtis vietiniams bėdžiams, jeigu kuri nors savivaldybė neturės pakankamai lėšų tokiai pašalpai arba jeigu vietos politikų prioritetas bus ne parama skurstančiam, o arenos statyba (juk pasitaiko ir tokių)?
Taigi, atsisakymas nacionalinės socialinės paramos sistemos rodo, kad centrinės valdžios prioritetų sąraše skurdo problemos sprendimo net formaliai nebelieka.
Tas amžinas klausimas, kur dingsta pinigai?
Ir vis tiek valdžios užmojai prieš bedarbius ir bedalius nemažos dalies tautos yra suprantamos ir palaikomos. Kitaip tų užmojų nebūtų, net esant ir tik demokratijos imitacijai. Daug kas linkęs suprasti Vyriausybę. Kur jai rasti lėšų socialinei politikai kai mokesčiai ir taip dideli. Tuos didelius mokesčius kiekvienas žino – 34 proc. socialiniam, 6 proc. sveikatos draudimui, plius 15 proc. gyventojų pajamų mokestis. Taip tai tiesa, nes tie mokesčiai nuo algos. Dar sunkesnė tiesa, kai ta alga maža, visa išleidžiama vartojimui, o čia dar 21 proc. pridėtos vertės mokesčio nuo išlaidų.
Taip algoms mokesčiai Lietuvoje dideli, o valstybės pajamos menkos ir socialinė politika skurdi. Europos parlamentas prieš porą savaičių rekomendavo garantuoti visiems gyventojams socialinę paramą, kuri skurstančiųjų pajamas pakeltų iki 60 proc. vidutinio gyventojo pajamų. Lietuvoje pagal 2009 m. duomenis tai būtų 831 litas vienam asmeniui per mėnesį. Priminsiu, kad dabartiniai stenėjimai Lietuvoje girdisi tik dėl 315 litų dydžio išmokų finansavimo.
Taigi, kur vis tik dingsta mūsų pinigai? Kodėl kitose šalyse gebama skirti daug didesnę nacionalinių pajamų dalį socialinei politikai net ir nesmaugiant tokiais dideliais mokesčiais? Atsakymas paprastas. Lietuvoje smaugiami ne tie. Arba, kaip mūsų valdžioms mestelėjo buvęs Danijos premjeras – apmokestinkite pagaliau savo turtuolius.
Lietuvoje valstybės finansai remiasi beveik išimtinai tik darbo pajamų apmokestinimu, o tos darbo pajamos labai menkos. Čia ir yra pagrindinė valdžios finansinio nepajėgumo priežastis ir paaiškinimas paradoksalios padėties – dauguma žmonių gyvena iš algos ir apmokestinami labai sunkiai, o valstybė surenka mažai. Tačiau kaip surinksi daug nuo mažų algų?
Kodėl darbo dalis Bendrajame vidaus produkte Lietuvoje maža ir kas iš to seka?
Lietuva ir dar kelios iš ES naujokės išsiskiria labai maža apmokėjimo už darbą dalimi BVP. Skirtumas nuo ES vidurkio – 10 procentinių punktų (1 lentelė). Nors dėl šalies technologinio atsilikimo, ta dalis turėtų būti kaip tik didesnė. Tą rodo ir ES vakarinių šalių istorija. Prieš kelis dešimtmečius jose darbo dalis sudarė ne 55 proc., kaip dabar Lietuvoje, o net 70 proc. BVP (2 lentelė).
1 lentelė. Apmokėjimo už darbą dalis (vidutiniškai per metus 2001-2010 m., BVP proc.)
| Lietuva | ES 15 | ES 27 | JK | Švedija |
| 54,6 | 65,7 | 65,4 | 70,9 | 69,2 |
European Commission (2009) Statistical Annexe of European Economy: Spring 2009. Directorate General ECFIN, Economic and Financial Affairs. P. 93.
2 lentelė. Apmokėjimo už darbą dalis ES 15 šalių grupėje 1960-2010 m.(vidutiniškai per metus, BVP proc.)
| Laikotarpis | 1960-1970 | 1971-1980 | 1981-1990 | 1991-2000 | 2001-2010 |
| BVP proc. | 71,4 | 72,8 | 70,2 | 67,6 | 65,7 |
European Commission (2009) Statistical Annexe of European Economy: Spring 2009. Directorate General ECFIN, Economic and Financial Affairs. P. 93.
Priežastis – menka darbuotojų derybinė galia tariantis dėl algos su darbdaviu. O galia menka bent dėl keturių priežasčių. Pirma, nėra stiprių profsąjungų (jų „galią“ rodo tai, kad privačiame sektoriuje Lietuvoje nėra buvę streiko).
Antra, beveik permanentinis didelis nedarbas ir adekvačios bedarbių socialinės apsaugos nebuvimas (mūsų negabioms papūgoms skambės kaip šventvagystė, bet geros pašalpos bedarbiams mažina darbo jėgos pasiūlą ir kelia algas dirbantiesiems; ir tai ne visada yra blogai) – darbdaviui nesunku rasti kuo pakeisti didesnės algos užsigeidusįjį.
Trečia, viešajame sektoriuje algos mažos dėl minėtų skurdžių valstybės finansų, todėl šis sektorius nesukuria konkurencijos privatiems darbdaviams darbo rinkoje ir neskatina kelti algų.
Ketvirta, valdžia darbo užmokesčio politikoje tenaudoja tik minimalios algos instrumentą, bet ir ši didinama labai nedrąsiai.
Esant 10-15 procentinių punktų didesnei darbo užmokesčio daliai BVP ir dabartinei mokesčių naštai darbui, valstybė turėtų kelių milijardų litų didesnes pajamas. Jeigu ir kapitalo pajamų dalis būtų apmokestinta bent kiek panašesne į europietišką tvarką, šalies finansai būtų pakankami ir europietiškai socialinei politikai.
Ir kas iš to?
Lėšos socialinei politikai nėra pravalgymas, kaip dažniausiai suprantama Lietuvoje ir neveltui labiausiai rūpinamasi vargšų antsvoriais. Amerikiečių tyrėjas Harry’is Holseris (Urban Institute) suskaičiavo, kad vaikų skurdas sumažina JAV BVP 4 proc. Iš jų, 1,3 proc. BVP nesukuriama dėl skurdusio vaiko menkesnio darbo našumo jam suaugus, 1,3 proc. – dėl su skurdu siejamo nusikalstamumo, 1,2 proc. – dėl skurdo sukeltų sveikatos problemų.
Gero savo šaliai linkinčioms valdžioms tikrai nereikėtų spausti bedarbių ir bedalių, žeminti varguolius viešaisiais darbais (jų viešumas, Lietuvoje siejamas ne tiek su viešu jų finansavimu, kiek būtent su viešu dirbančiųjų pažeminimu) ir eilėmis prie maisto banko kruopų.
Galią reikėtų demonstruoti sau lygiems. Lietuva pergyveno neregėtą ekonominę krizę, tačiau ar bankrutavo bent vienas monopolininkas ar oligopolininkas? Dėl sumažėjusios paklausos, ar dėl per didelių mokesčių? Vyriausybė turi į ką nukreipti savo griežtą veidą.
O nedarbas? Nedarbas tikrai mažės, ir tikrai ne dėl valdžios skelbiamų priemonių.