R.Lazutka. Ar Baltijos šalių socialinis eksperimentas baigtas?

Baltijos šalys patiria didžiausia ūkio nuosmukį Europoje. Jo pasekmės gyventojams dar metus kitus sunkės. Net ir pradėjus atsigauti ekonomikai, kaip dabar tikimasi, po poros metų, daugelis žmonių pagerėjimo nepajus dar bent tris – keturis metus.

Tai galima teigti remiantis prieš dešimtmetį patirtos vadinamos Rusijos krizės įtaka. Nors tuomet Lietuvos ekonomika tik stabtelėjo, neigiamos pasekmės tęsėsi dar kelis metus. Nuo 1999 iki 2003 metų – vidutinė alga padidėjo tik šimtu, o vidutinė pensija viso labo – tik keturiasdešimčia litų. Dirbančių žmonių skaičius nedidėjo, o nedarbas mažėjo daugiausia emigracijos dėka. Tik nuo 2006 metų į viršų šoko gyventojų uždirbtos ir pasiskolintos pajamos.

Dabartinė krizė daug gilesnė, pasekmės bus nepalyginamai sunkesnės. Panašu, kad Lietuva kartu su Latvija ir Estija baigė savo sėkmės istoriją ir liks vis labiau atsiliekančia Europos provincija, kokia jau yra tapusi Portugalija.

Kas būdinga baltiškajam raidos modeliui, jeigu apie tokį jau galima kalbėti remiantis bent penkiolikos metų istorija? Baltijos šalys stebina Europą besąlygišku tikėjimu rinkos laisvės galia ir abejingumu socialiniam teisingumui.

Nuolat plakant valstybę dėl nepakankamos laisvės rinkai, ir ją, ir pačią valstybę supančiojo galingos verslo grupės. Dėl jų spaudimo mokesčių našta paskirstyta ne pagal pajėgumą ją nešti, bet pagal gebėjimą nusimesti. Viešasis sektorius nuskurdintas ir vis dar spaudžiamas reformuotis, kas paprasta kalba reiškia išsiversti su dar mažesniu finansavimu. Būtent Baltijos šalyse mažiausi mokesčiai turtingiesiems, mažiausias socialinės apsaugos finansavimas, mažiausias dėmesys skurstantiems.

Permaininga pastarojo dešimtmečio ekonominė raida parodė, kad pasikliauti vien tik ekonominiu augimu negalima. Jam šuoliuojant net 8–10 proc. per metus, didelė gyventojų dalis lieka nuvilta, jeigu nesirūpinama augimo rezultatų paskirstymu.

Perskirstymas šitoje Baltijos pusėje siejamas tik su komunistine ideologija, ir diskusijos apie jį net neprasideda. Todėl kalba apie galimą Baltijos šalių skandinavišką orientaciją atrodo nerimta.

Sakoma, kad švedai savo gerovės valstybę kūrė šimtmečiais, neturėjo karų, okupacijų. Palikime ramybėje Švediją ir net Suomija, nors pastarosios ekonominė raida iki karo buvo nedaug sėkmingesnė nei Lietuvos. Tiesa, kad Suomija neturėjo pusamžio komunizmo statybos. Tačiau gal galėtume pažvelgti bent į pokomunistinę Čekiją.

Čekija niekada nebuvo giriama už šoko terapiją ar kitas vadinamas struktūrines reformas. Čekija neturi studentų krepšelių, neprivatizavo socialinio draudimo pensijų. Ten pelno mokestis vos ne dukart didesnis nei Lietuvoje, gyventojų pajamų mokesčiai progresiniai.

Čekijos ekonomika neaugo tokiais tempais kaip Lietuvoje. Tačiau ten puikūs socialinės raidos rodikliai. Oponentai gali pasakyti, kad vis tik Čekija ekonomiškai gerokai pajėgesnė nei Lietuva. Taip, jos BVP vienam gyventojui pasiekė 80 procentų Europos Sąjungos vidurkio, Lietuvos – 60.

Tačiau nors ši šalis ne tokia turtinga, kaip Švedija ar Airija, bet santykinio skurdo rodikliai joje mažiausi Europoje. Skursta ne trečdalis kaip Lietuvoje ar Britanijoje, o tik penki procentai pensininkų. Pajamų nelygybė net mažesnė nei Suomijoje ar Danijoje. Pajamų skirtumas tarp penktadalio turtingiausios ir skurdžiausios visuomenės dalių – tik trys su puse karto, kai Lietuvoje – net šeši. Nenuostabu, kad šalis neturi emigracijos problemos, gyventojų skaičius net auga. Daugelį sėkmingos socialinės raidos rodiklių Čekijoje lemia ne tiek stipresnis nei Lietuvos ūkis, kiek dėmesys socialiniam teisingumui.