Tas pats, kurį ji krūtine užstojo nuo apkaltos ambrazūros. Rūsti iki agrokoncerno smegenų žalvalstiečių boso kišeninė teologė prapliumpa užkrečiamu fermos vedėjos juoku. Sausio 13-osios išvakarėse. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė.
Vieniems Sausio 13-oji yra teisėta Pergalės diena. Kitiems – įteisinto keršto. Vis dar.
Pernai Sausio 13-osios išvakarėse Karbauskio valdoma Seimo dauguma įkūrė LRT veiklos tyrimo komisiją. Žalvalstiečių tikslas buvo užvaldyti Lietuvos žmonių krauju apgintą Lietuvos televiziją ir radiją.
Metus voliotas tyrimas, lydimas šlykščių melų apie LRT ir ten dirbusius žurnalistus, kuriuos skleidė valstiečių propaganda ir jai talkinanti Rusijos penktoji kolona, patyrė fiasko. Po judošiškomis tyrimo išvadomis nesutiko pasirašyti net valstiečių partneriai socialdemodarbiečiai.
Bet naujų senų retežių (verygų – rus.) kaldintojai ne tam išvesti ir ne tam užvesti, kad sustotų.
Šįmet Sausio 13-osios išvakarėse Seimo dauguma po pateikimo pritaria įstatymo projektui, kuriuo būtų uždrausta rašyti ir rodyti bet ką, kas skatina „nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“.
Po tuo supuvusiu komunistiniu kelmu galima pakišti bet kurią Prezidento, Seimo, Vyriausybės, ministro, mero, bet kurios reformos ar net viešojo pirkimo kritiką. Apsistos jie, kai visi lietuviai ulbės, kaip „Naisių vasaroje“. Kurioje teisę kritikuoti turi tik kolchozo pirmininkas Pijus-Karbauskis.
Prieš pat Sausio 13-ąją Karbauskis dar pasiūlo įstatymo projektą, kurį priėmus LRT būtų valdoma kone tiesiai iš nešvarią rusišką salietrą Europoje pelningai šinkuojančio „Agrokoncerno“ ofiso.
Su šūkiu depolitizuoti LRT vykdomas planas atskirti LRT nuo visuomenės. Bolševikai visada mylėjo veidmainystę. Garsiai šūkaudavo apie kovą už taiką ir rengė planus užkariauti pasaulį. Sakė, kad atskiria Bažnyčią nuo valstybės, o atskyrė Bažnyčią nuo tikinčiųjų.
LRT valdymui numatyta tiek daug „organų“ (valdyba, ombudsmenas, taryba), jų skyrimo tvarka tokia jėzuitiška, su tiek daug apribojimų pretendentams į „organus“, kad visus „organus“ galiausiai iš savų matjošaityčių (pas juos gi visi nepartiniai) suformuos tie, kurie turi realią valdžią.
Po kerštų Sausio 13-osios proga graudu buvo klausytis katino Leopoldo „gyvenkime draugiškai“ stiliumi sumenkentos Seimo pirmininko kalbelės Sausio 13-ąją. Kiek kartų jau tokiems veikėjams sakyta – pabandykite bent kartą nekalbėti nors Sausio 13-ąją?
Tuos, kurie keršija Sausio 13-osios Lietuvai, dar galima suprasti – jie turi tikslą pavogti laisvę. Kokį tikslą turi tokie Karbauskio „jungiamieji diržai“, kaip Pranckietis? Defiliuoti ketverius metus antrame pagal svarbą valstybės poste, nė karto neprisiminus, kad tauta suteikė galią vadovautis 59-uoju Konstitucijos str.: „Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.“.
Vadovautis Konstitucija, o ne kokio uabo su žodžiu „agrokoncernas“ įstatais.
Vis dėlto turbūt nebeturėtume dėl to grąžyti rankų ir šauktis Dievo. Praėjus 28 metams po tos baisios nakties apie Sausio 13-ąją su katino patosu jau gali kalbėti kiekvienas kurmis, kuris geriausiu atveju žmonių pasiryžimą ginti laisvę tada stebėjo tik per televizorių, o blogesniu – su pasitenkinimu burbėjo „ar aš nesakiau, kad taip bus, kad tam Landsbergiui taip baigsis“.
Laikas dirba mūsų laisvei. Todėl net tie, kuriems Sausio 13-oji vis dar yra keršto diena, priversti oficialiai kalbėti taip, kaip reikia.
Taip, tai neretai pavojingiau laisvei nei atviri bandymai ją užgniaužti. Bet tokia laisvės ir demokratijos esmė – žmonės kiekvienu klausimu dalijasi į dvi grupes. Net jei tai – valstybės išgyvenimo, laisvės klausimas. Geriau jau bloga demokratija ir laisvė nei gera nelaisvė ir diktatūra.
Kasmet prieš Sausio 13-ąją Vilniuje vyksta pagarbos žuvusiesiems už laisvę bėgimas. Gyvybės kelio bėgimas yra linksmas, šypsenų prisodrintas renginys. Taip ir turi būti.
Galbūt 2091-aisiais Vilniuje vyks Pergalės šimtmečiui skirtas linksmas festivalis. Kuriame tarp šimtų kitų bus ir atrakcionas ateities širinskieniems, skardžiams ir a.paleckiams – šaudymas iš pneumatinio į Landsbergį I ar Landsbergį V, kai pataikius į dešimtuką iššoka šimto metų senumo nuotrauka, kurioje iš AT balkono kalbantis V.L. rodo „V“ raidę.
O kad tokių bus, nėra abejonių. Gyvename šalia Rusijos. Velnias tarp pragaro vartų visada turės ką pasakyti, ir nėra tokio Sausio 13-osios pasakojimo, kuriuo būtų galima atsverti jo gundymus. Čia – atsakymas į klausimą, kaip tai papasakoti tiems, kuriems šiandien – mažiau kaip 28-eri. Kaip žmogui, stovėjusiam prie bokšto, papasakoti tai savo anūkui(-ei)?
Turbūt neįmanoma to perteikti žodžiais. Gal ir nereikia. Bet galima neabejoti, kad tol, kol šita Sausio 13-ąją ant beginklių rankų išnešta valstybė bus gyva, tol rasis vis naujų žmonių, kurie tai kažkaip išsiaiškins ir supras. Patys.
Tiesiog taip veikia istorinė atmintis. Iš esmės taip veikia ir valstybė. Nei viena, nei kita nėra minios žinojimas. Tai yra individo žinojimas. Laisvo žmogaus žinojimas.
Galima būtų netgi sakyti, kad ačiū Dievui, jog to negalima perteikti žodžiais. Žmonės tokias baisybes, kaip masinės beginklių žmonių žudynės ar deportacijos, suvokia tiek, kiek patys jų yra patyrę. Tokio žiaurumo nepatyrusiems smegenys tokią informaciją blokuoja. Tiksliau, blokuoja emocinį foną, kuris svarbiausias.
Tai, kad neįmanoma to papasakoti tiems, kurių Sausio 13-ąją dar nebuvo, galbūt ir yra didžiausias Lietuvos laimėjimas. Laisvės pergalės vaisius.
Bet visada išlieka pavojus, kad šitas tarsi savaime atsinaujinantis laisvės pasakojimas gali nutrūkti? Juk ta pati Naisija, tęsdama KGB „Alfa “ smogikų pradėtą LRT šturmą, plius minus to ir siekia?
Pavojus realus. Jis visada bus su mumis. Nes kyla iš mūsų silpnumo ir pačios demokratijos ir laisvės prigimties. Todėl, kad laisvė yra visiems. Ne tik tiems, kurie ja džiaugiasi. Bet ir tiems, kurie sako, kas man iš tos laisvės. Laisvė lygiai taip pat yra duota ir Karbauskiui su Skverneliu, kurie seniai nė nebeslepia, kad norėtų uzurpuoti vis daugiau mūsų laisvių.
„Jei rimtai ir su aistra domimės istorija, ji gali ir privalo mus daug ko pamokyti, gali daug duoti sujauktai, tiesos, taikos ir teisingumo ištroškusiai mūsų dabarčiai. Pakaktų jau vien to, jei išmoktume išmintingai ir drąsiai žiūrėti į baisias karo pasekmes, daugybės karų, kuriuos iškentėjo žmogus. Tik, deja, mes nepasimokome“, vakar susitikime su Bažnyčios istorijos dėstytojais italais kalbėjo popiežius.
Žodį „deja“ Pranciškus galėjo ir praleisti. Jei žmogus mokytųsi iš istorijos, jis būtų Dievas. Mes lietuviai esam tik žmonės. Silpni, bet galintys atleisti Seimo teologei už jos aistringą juoką ne vietoje.