Laimės mes, lietuviai, nepažįstam, o ir kas ją pažįsta? Gal tik koks prasisukęs emigrantas, rodomas per TV? Pats Kultūros komiteto pirmininkas šitiek ariamos turi, bet ir tas kaip žemę pardavęs vaikšto. Gyvas tik karu. Su visais ir prieš viską, kas mirtingajam suteikia nors laikiną palaimą.
Tiesa, Seimo Širinskienės komisijos daugumai jau pabodo. Bet laukia kitas namų karas – karas dėl kapinių. Pats tikriausias lietuvių karas. Jame nereikės nė Seimo kurstytojų. Patys pasikurstysim. Kai reikės perlaidoti KGB nukankinto partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus.
„Dabar skaičiau – partizanų vadą žada perlaidoti šalia AMB. Žemelė apsivers, jei komunistų partijos šulas Lietuvoje gulės šalia pasipriešinimo vado. Kaip išvis tą parsidavėlį buvo galima Prezidentu rinkti?“ – šimtai šitaip jau dabar piktinasi.
Kas dėsis prieš ir per laidotuves, jei mes dėl geležinio arklio vietos buvom pasirengę gerkles kits kitam perkąsti?
Tik yra ir kitas, sveiku protu labiau grįstas klausimas: ar tikrai ta mūsų žemelė tokia kerštinga, kad apsivers dėl to, jog valstybės vadovų panteone bus perlaidoti partizanų vado palaikai? Ar taip galvodami lietuviai neperrašinėja mūsų pačių istorijos taip, kaip tai darė okupantai?
Pagaliau, o ką rodo mūsų karai kapinėse? Ar ne tą patį tamsuoliškumą, ilgai smukdžiusį ir tebesmukdantį lietuvių gerovę ir šioje ašarų pakalnėje?
Mirtis visus sulygina, sako mūsų pačių patarlė. Bet ant savo mirusiųjų kapų ir toliau rašome „rašytojas“, „profesorius“, „generolas“, „Seimo narys“, „meras“, „ministras“. Tarsi tie didingi mirusieji nuo kūdikystės iki paskutinio atodūsio būtų rašę, komandavę divizijoms, be sustojimo balsavę parlamente ir specialiosiose komisijose ar ėmę „atkatus“ po viešųjų konkursų.
Dar ir šimto metų nėra, kai katalikų kapinėse nebuvo galima laidoti net krikščionio protestanto, o savižudžiui vietos atsirasdavo tik už kapinių tvoros. Šitie tamsūs laikai – jau praeityje. Bet dar ir dabar kartais skaitome makabriškas žinias apie vaikų karus dėl motinos ar tėvo kapo. Su palaikų iškasimais, jų tampymu, teismais ir žūtbūtine kova dėl teisės atsigulti šalia.
Bet iš principo visi pripažins, kad kapinės yra ta vieta, kuri visus mus sulygins. Vienose kapinėse guli vagis ir žudikas, o už kelių kapų galbūt jų apiplėšta ar nužudyta auka. Dar toliau ilsisi šį nusikaltimą tyrusių kriminalinės policijos pareigūno, prokuroro ir teisėjo palaikai. Ir visiems jiems ta paskutinė kaimynystė vienodai rodo.
Bet tai tie patys veikėjai, kuriuos gyvus kartais keikėme paskutiniais žodžiais. Nepriklausomai nuo to, ar jie buvo okupacinės komunistų partijos sekretoriai ar valstiečiai, katrie, pasiklausius Kultūros komiteto pirmininko, turėtų būti gimę iš nekalto prasidėjimo.
Kaip turėtume vertinti faktą, kad ten palaidotas Brazauskas? Tik taip, kaip ir faktą, kad ten bus palaidoti visi valstybės vadovai.
Ar 1993 m. Prezidento rinkimai, kurių metu Brazauskas gavo daugiau kaip 60 proc. balsų, buvo teisėti? Taip, teisėti, laisvi ir demokratiški.
Ar Lietuvai, įskaitant tuos lietuvius, kurie nekenčia Brazausko net po mirties, būtų buvę geriau, jei jis 1988 m. būtų likęs toje barikadų pusėje, kur stovėjo okupantai ir tokie kolaborantai kaip Burokevičius?
Tikrai ne. Jei yra manančių kitaip, tai tie nežino, ką sakantys. Tokiu atveju mūsų kapinės šiandien gal būtų daug didesnės, jose gulėtų dar daugiau lietuvių, nei turime žuvusių Sausio 13-ąją ir Medininkų poste.
Būtų labai gražu, jei valstybės panteone gulėtų tik signatarai idealistai, visų mylimi prezidentai ir generolai, apgynę Lietuvą nuo Stalino armijų.
Bet mūsų XX a. istorija, kaip ir kitų Vidurio Europos tautų, dažniausiai yra neteisinga, kraupi. Čia mizeris teisiųjų ir šventųjų, bet daug vienaip ar kitaip susitepusių. Faktų, kai kolaborantas tapo patriotu, arba atvirkščiai – nors vežimu vežk.
Net ir šiandien taip dar nutinka masiškai. Kiek ekskonservatorių obuoliauja su Uspaskichu ir Karbauskiu? O juk jokių okupantų seniai nėra, prie sienos niekas nestato.
Bet žiūrėti, kas po mirties vertesnis, o kas ne, valstybei neracionalu. Valstybės vadovų panteonas gali būti tik toks, kokia buvo valstybė. O ji buvo labai visokia.
Bet svarbiausias faktas yra tai, kad mūsų valstybė vis dar yra. Ir ji yra demokratinė. O tai reiškia, kad tokioje valstybėje visada bus vietos ir tam, kuris iš Sauliaus tapo Paulium. Ir ne kapinėse turėtume rakinėti šio fakto tvirtumą.
„Negalima savo skausmu kaip koziriu kirsti svetimą“, mąsto vandenvežys Šmulė Senderis iš G. Kanovičiaus romano „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kai jis su akmentašiu Efraimu ir buvusiu bakalėjininku, elgeta Avneriu Rozentaliu bėriukės tempiamu vežimu traukia į Vilnių ir samprotauja apie mirtį, be kurios, pasak Efraimo, „nėra atminties“.
Kažkuris iš jų mesteli dar stipresnę frazę, kuri tiktų ir XXI a. lietuviams: „Reikia išmokti gyventi kaip kapinėse, Avneri.“
Gyventi taip taikiai, kaip numirėliai gyvena kapinėse, turbūt neišmoksime. Gal ir ne gyvųjų tai jėgoms. Bet gal galėtume bent kapinėse ir prie paminklų nekariauti? Juk ne kažin kiek laiko ten užtrunkam, kol gyvi.