R.Čekutis. Signatarai, apgynę valstybės garbę

 (632)
LR Seimas pagaliau priėmė istorinį sprendimą, suteikdamas signatarų statusą Lietuvos partizanų vadams, 1949 m. vasario 16-ąją pasirašiusiems Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaraciją.
Lietuvos partizanai, Genocido aukų muziejaus nuotr.
Lietuvos partizanai, Genocido aukų muziejaus nuotr.

Signatarų statusas po mirties suteiktas Jonui Žemaičiui-Vytautui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Juozui Šibailai-Merainiui, Leonui Grigoniui-Užpaliui, Aleksandrui Grybinui-Faustui, Vytautui Gužui-Kardui, Broniui Liesiui-Nakčiai ir Petrui Bartkui-Žadgailai.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija pasirašyta 1949 metų vasario 16 dieną Minaičių kaime, Radviliškio rajone. Jame paskelbta, kad sąjūdis prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, kurioje garantuojamos lygios teisės visiems Lietuvos piliečiams bei užtikrinama socialinė globa. Pagal deklaraciją, Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui - Lietuvos nepriklausomumui, nelaikoma teisine partija.

Iš esmės deklaracijoje buvo išdėstytos pagrindinės sąjūdžio politinės programos nuostatos, pabrėžta, kad okupacijos metu LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis ir karinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracija, Genocido aukų muziejaus nuotr.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracija, Genocido aukų muziejaus nuotr.

Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 2–22 d. priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotino organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Žinoma, toks logiškas Seimo žingsnis susilaukė rimto kai kurių parlamentarų pasipriešinimo, ką parodė ir balsavimas: už balsavo 59 Seimo nariai, prieš – 3, susilaikė – 41.

Komunistuojanti opozicija liejo krokodilo ašaras, esą, tokiu nutarimu Seimas pažemina (!) Aukščiausiosios Tarybos signatarus, pieš 20-metį nubalsavusius už Lietuvos Nepriklausomybę. Galima būtų sutikti, kad įvykiai kaip ir žmonės nelygintini: vieni rizikuodami gyvybe su ginklu rankose gynė Laisvę ir garbingai krito nelygioje kovoje, kiti iš baimės drebančiom rankelėm spaudinėjo mygtukus AT posėdžių salėje, o kai kurie net spruko kuo toliau, išsigandę savo nepamatuojamos drąsos. Tik šiuo atveju gėda galėtų būti partizanams, prilygintiems brazauskiniams veidmainiams, dar neseniai iš aukštųjų tribūnų aiškinusiems, jog “Nepriklausomybė yra utopija”.

Apskritai, ką jau ką, o jaukti Lietuvos žmonių sąmonę, išverčiant tikrąją žodžių prasmę visiškai priešingai komunistinių demagogų mokyti nereikia. Tačiau kur kas liūdniau, kai tokio išties reikšmingo įvykio prasmės nesuvokia komunistinio raugo nė neuostę žurnalistai bei apžvalgininkai, teigiantys, jog tokiu nutarimu Seimas “perrašinėja istoriją”.

Pastaroji formuluotė, žinia, itin populiari tarp imperinio mąstymo Rusijos politikierių-putinistų, labiausiai ir pasižymėjusių istorinių klastočių srityje. Nenuostabu, kad kasdieną per visus žiniasklaidos kanalus būgnijamas melas ilgainiui pavirsta tiesa kai kurių suklaidintų žmonių sąmonėje. Mums perrašinėti istorijos nereikia. Ji visa kaip ant delno – pakelės grioviuose, ant miestelių grindinio, pelkėse ir pamiškėse, žvyrduobėse, buvusių stribynų kiemuose – lietuviška žemė dar alsuoja Lietuvos partizanų krauju.

Štai tie 8 vardai, apgynę Lietuvos garbę:

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Genocido aukų muziejaus nuotr.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Genocido aukų muziejaus nuotr.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadas, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. tapo partizanu. Vanagas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.

Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“

A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB kameras. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“

Tokių barbariškų kankinimų, apie kuriuos liudija Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, nėra buvę nuo Europoje siautėjusios inkvizicijos laikų. A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. A. Ramanausko žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 m. laisvės atėmimo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai Vanagui – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: 1998 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas.

Aleksandras Grybinas-Faustas, Genocido aukų muziejaus nuotr.
Aleksandras Grybinas-Faustas, Genocido aukų muziejaus nuotr.

Aleksandras Grybinas-Faustas gimė 1920 m. vasario 20 d. Šakių aps. Lukšių kaime, pradinės mokyklos mokytojo šeimoje. Mokytojavo Liudvinavo pradžios mokykloje, vėliau – Zyplių žemės ūkio mokykloje. Vokiečių okupacijos metais slapstėsi siekdamas išvengti galimos mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. Kai 1943–1944 m.aplinkiniuose miškuose pradėjo siautėti raudonieji diversantai, kartu su broliu Zigmu įstojo į Lukšiuose susikūrusį savigynos būrį. 1944 m., artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus.

Buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir pasiųstas į frontą, kur išbuvo iki karo pabaigos. Bandė pereiti į amerikiečių okupacinę zoną, tačiau buvo grąžintas. 1945 m. grįžo į Lietuvą, į Šakių aps. Karčrūdės kaimą, kur mokytojavo tėvas. Vengdamas suėmimo per žiemą slapstėsi, o 1945 m. pabaigoje pasitraukė pas partizanus į Kazlų Rūdos miškus.

Dalyvavo kuriant Žalgirio rinktinę, dirbo jos štabe. 1946 m. birželio 12 d. buvo paskirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno adjutantu, po metų – rinktinės žvalgybos, vėliau – spaudos ir informacijos skyriaus viršininku. 1948 m. rugpjūčio 10 d. žuvus Tauro apygardos vadui ltn. Jonui Aleščikui-Rymantui, tų pačių metų spalio 8 d. A. Grybinas buvo paskirtas Tauro apygardos vadu. Nuo Tauro apygardos įkūrimo jis buvo penktasis vadas ir pirmasis civilis, ėjęs šias pareigas.

A.Grybinas-Faustas ir A.Ramanauskas-Vanagas 1948 m. lapkritį iškeliavo į Žemaitiją, kur dalyvavo legendiniame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime.

1949 m. kovo pabaigoje, grįžęs iš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, A.Grybinas pakeitė Tauro apygardos organizacinę struktūrą: rinktinių kuopas ir būrius pertvarkė į tėvonijas ir kartu pakeitė vidaus valdymo struktūras, išformavo Kęstučio ir Birutės rinktines, nes buvo sumažėjęs partizanų skaičius.

1949 m. rugsėjo 28-osios naktį grįždamas iš Vytauto rinktinės Šakių aps. Šunkarių miško palaukėje, prie Vilušių kaimo A.Grybinas pateko į pasalą. Per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas, tačiau jam pavyko pasitraukti į netoliese esantį savo bunkerį. Jo palyda pasitraukė. A.Grybinas per naktį naikino iš A. Ramanausko-Vanago gautą dokumentų siuntą. Sunaikinęs su savimi turėtus dokumentus ir nesulaukęs pagalbos, paryčiais nusišovė. Jo palaikai buvo numesti ant grindinio Jankuose, paskui nuvežti į Karčrūdę, Lukšius, Šakius. Palaidojimo vieta nežinoma.

1949 m. birželio 16 d. A.Grybinas-Faustas LLKS tarybos prezidiumo nutarimu buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (su kardais). 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktasKario savanorio statusas (po mirties).

1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu A. Grybinui-Faustui suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties) ir pulkininko laipsnis.

Jonas Žemaitis-Vytautas. Genocido aukų muziejaus nuotr.
Jonas Žemaitis-Vytautas. Genocido aukų muziejaus nuotr.

Jonas Žemaitis-Vytautas gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo šeimoje. Raseinių gimnazijoje baigęs šešias gimnazijos klases, jaunasis Žemaitis įstojo į Karo mokyklą Kaune – jaunuolis norėjo tapti artilerijos karininku. Jau 1929 m. spalio 6 d. ši svajonė išsipildė – Jonas Žemaitis buvo pakeltas į jaunesniuosius leitenantus, o lapkričio 23 d. tapo leitenantu. 1936 m. išlaikęs konkursinį egzaminą, buvo išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje.

Baigęs mokslus užsienyje, į tėvynę grįžo 1938 m. vasarą ir buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. Greitai po to jis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis perkeltas į Žemaitijoje dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką Šiauliuose.

1940 m. rugpjūčio 30 d. LSSR Liaudies Komisarų Tarybai nutarus performuoti „Liaudies kariuomenę“ į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių korpusą, J. Žemaitis pateko į 184-osios divizijos 617-ąjį artilerijos pulką ir buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku.

Paleistas iš tarnybos grįžo į Lentvarį. Rugpjūčio mėnesį su šeima persikraustė į Kauną, ten J. Žemaitis įsidarbino Kauno energetikos valdyboje durpių gavybos techniku.

1941 m. gruodžio mėnesį gimė sūnus Jonas Laimutis. Trijų asmenų šeimai okupuotame Kaune buvo itin sunku išsilaikyti, todėl 1942 m. birželį jie grįžo į tėviškę ir J. Žemaitis pradėjo dirbti Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vadovu. 1943 m. Šiluvos vikaras Antanas Kazlauskas J. Žemaitį pakvietė į valsčiaus komitetą, kuris būrė patriotiškai nusiteikusius žmones. 1944 m. gen. Povilui Plechavičiui suorganizavus Vietinę rinktinę, kurią sudarė 150 vyrų, J. Žemaitis tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Vokiečiams išformavus rinktinę, J. Žemaičiui pavyko išlikti nesuimtam, tačiau nuo šiol prasidėjo nelegalus jo gyvenimas.

1945 m. J. Žemaitis buvo paskirtas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku ir pasirinko Dariaus slapyvardį. 1947 m. gegužę jis buvo išrinktas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Šiame poste J.Žemaitis parengė nurodymą dėl spaudos platinimo, atliko organizacinius partizanų struktūrų pertvarkymus, ragino nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose. 1948 m. gegužę Jungtinės Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos nutarė susijungti į stambesnį laisvės kovos sąjūdžio organizacinį vienetą, pavadintą Jūros vardu. J. Žemaitis buvo paskirtas šios Vakarų Lietuvos partizanų srities (Jūros) vadu ir netrukus ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę. Tais pačiais metais pasirinko Vytauto slapyvardį.

1949 m. jis sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, jame buvo paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. Masinis ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karine struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių – Sovietų Sąjungą.

J. Žemaitis vieningai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo – partizano generolo laipsnis. Vadovaujant J. Žemaičiui buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija.

Provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje, tad 1950 m. J. Žemaitis nutarė LLKS Tarybos prezidiumą išskaidyti į tris sekcijas ir šitaip apsaugoti jį nuo visiško sunaikinimo.

Nuolat gyvenant sekinančiomis sąlygomis, jaučiant didelę įtampą ir atsakomybę J. Žemaičio sveikata ėmė silpnėti ir 1951 m. gruodžio mėnesį jis sunkiai susirgo. 1952 m. sausio 30 d. jis pasirašo aktą: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas.“ Slaugomas M. Žiliūtės slėpėsi Jurbarko rajone Šimkaičių miško bunkeryje. 1953 m. pasitaisius sveikatai, vėl ėmė eiti buvusias pareigas, nutarė atkurti ryšius su užsieniu.

1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame slapstėsi J. Žemaitis, buvo išduotas. Įmetus migdomųjų dujų granatą per vėdinimo angą, mėginta išvengti taip ilgai ieškoto „pogrindžio prezidento“ savižudybės ir po sėkmingos operacijos J. Žemaitis buvo suimtas. Birželio 23 d. gavus specialų įsakymą iš Maskvos, J. Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. Atsisakius padėti MVD organams, 1954 m. birželio 1 d. prasidėjo teismas, kuriame J. Žemaitis buvo nuteistas – jam paskirta mirties bausmė ir konfiskuotas turtas. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime.

Beveik po penkiasdešimt metų užmirštas J. Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę. 1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“. 1997 m. vasario 14 d. (po mirties) jis apdovanotas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, tų pačių metų gruodžio 22 d. jam pripažintas Kario savanorio statusas, o 1998 m. sausio 28 d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.

Petras Bartkus-Žadgaila, Genocido aukų muziejaus nuotr.
Petras Bartkus-Žadgaila, Genocido aukų muziejaus nuotr.

Petras Bartkus-Žadgaila gimė 1921 m. Pakapurnio k. (Raseinių aps.). Į rezistencinę veiklą įsitraukė 1941-aisiais, buvo aktyvus Lietuvos laisvės armijos narys. Studijavo Aukštesniojoje technikos mokykloje. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, subūrė Raseinių apskrities partizanus, dirbo Kęstučio apygardos štabe. Rašė eilėraščius, kuriuos partizanų spaudoje skelbė Alkupėno slapyvardžiu. Būdamas Kęstučio apygardos Organizacinio skyriaus viršininku, rūpinosi žemesniųjų partizanų grandžių centralizavimu. 1947 m. lapkričio mėn. Kęstučio apygardos vado Jono Žemaičio pavedimu organizavo naują - Prisikėlimo - apygardą. 1948 m. kovo 15 d. paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu, vėliau - LLKS tarybos prezidiumo sekretoriumi.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu P. Bartkus-Žadgaila apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas Kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Bronius Liesis-Naktis, Genocido aukų muziejaus nuotr.
Bronius Liesis-Naktis, Genocido aukų muziejaus nuotr.

Bronius Liesis-Naktis gimė 1922 m. Ramygaloje (Panevėžio aps.), vėliau visa šeima persikėlė į Jurbarką. Vytauto Didžiojo universitete studijavo žurnalistiką. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais priklausė Laisvės gynėjų sąjungai, kurios įpareigotas baigė vokiečių karinės žvalgybos mokyklą. 1944 m. gruodžio mėn. desantu nuleistas Padruskalnio k. (Gudžiūnų vls., Kėdainių aps.).

Iš čia patraukė į geriau pažįstamas Jurbarko apylinkes. 1945 m. pradžioje tapo Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanu, vėliau paskirtas apygardos štabo nariu. 1948 m. liepos 27 d. paskirtas Prisikėlimo apygardos štabo viršininku. Redagavo laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, rašė eilėraščius Ėglio slapyvardžiu. Jo kūryba spausdinta rinkinyje „Kovos keliu žengiant“ periodinėje partizanų spaudoje.

1949 m. rugpjūčio 13-osios naktį Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesis-Naktis, Vytautas Šniuolis-Svajūnas, Viktoras Šniuolis-Vitvytis ir Laurynas Mingilas-Džiugas atkeliavo į Užpelkių mišką (dabar Radviliškio r.). Ten jų jau laukė keturi Prisikėlimo apygardos partizanai. Tuomet stovykloje budėjusiam Viktorui Šniuoliui bekalbant su atėjusiu ryšininku, mišką ėmė supti MVD kariuomenė. Nelygiose kautynėse žuvo P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesis-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir partizanai Girėnas bei Aitvariukas (vardai ir pavardės nežinomi). Sąjūdis neteko išskirtinių asmenybių - patyrusių kovotojų, poetų, nuo pat sovietinės okupacijos pradžios įsitraukusių į laisvės kovą.

Leonardas Grigonis-Užpalis, Genocido aukų muziejaus nuotr.
Leonardas Grigonis-Užpalis, Genocido aukų muziejaus nuotr.

Leonardas Grigonis-Užpalis gimė 1908 m. Rokiškio vls. Pužonių k. Baigęs mokslus, nuo 1931 m. iki 1944 m., su trumpa pertrauka 1941 m. vasarą, kai teko slapstytis nuo bolševikų (1941 m. birželio mėn. į Sibirą buvo ištremta L. Grigonio motina), mokytojavo Sėlynės pradinėje mokykloje.

1944 m., artėjant antrajai sovietinei okupacijai, Leonardas Grigonis pasitraukė į Šiaulių apskritį, kur įsijungė į partizaninį judėjimą. Jis buvo Šiaulių–Radviliškio apylinkėse veikusios Vytauto Didžiojo rinktinės štabo viršininkas, vėliau – Prisikėlimo apygardos vadas. L. Grigonio bunkeryje, įrengtame Minaičių k. po Stasio Mikniaus klėtimi, 1949 m. vasario mėn. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. 1950 m. gegužės 30 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu L. Grigoniui suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis.

1950 m. L. Grigonis sirguliavo. Jam reikėjo medikamentų ir bent šiokios tokios priežiūros. Vaistų į bunkerį atnešdavo ryšininkė Marytė Pranevičiūtė. 1950 m. birželio 6 d. čekistų suimta ir neva „išlaisvinta“ ir ištardyta specialiosios grupės – partizanais apsimetusių čekistų, ji prisipažino esanti partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė ir žinanti L. Grigonio bunkerio vietą.

Po daugiau kaip mėnesį trukusių psichologinio poveikio priemonių ryšininkė palūžo. 1950 m. liepos 22 d. ji nuvedė čekistus į Ariogalos vls. Daugėliškių miške eigulio Juozo Bersėno eiguvoje buvusį L. Grigonio bunkerį, kuriame po įnirtingo pasipriešinimo žuvo antrasis Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis ir Maironio rinktinės kovotojai Aleksas Meškauskas-Elytė, Paulius, Juozas Tomkus-Gabrys, Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas ir partizanas slapyvardžiu Banga (pavardė nežinoma).

Partizanų ryšininkas ir rėmėjas Kęstutis Bersėnas savo prisiminimuose apie šiuos tragiškus įvykius rašė: „1950 liepos mėn. 22 d. 5 val. ryto KGB apsupo mūsų sodybą, areštavo mane. Klausinėjo, kas šiandien turėjo atvykti. <…> Du KGB darbuotojai, kapitonas ir vyr. leitenantas, nuvedė mane į Daugėliškių mišką. Maždaug 100 metrų nuo bunkerio, šalutiniame upelyje, stovėjo šeši KGB vadovybės kariškiai. Priekyje, užsisupęs karišką milinę stovėjo papulkininkis. Prie jo kojų stovėjo radijo siųstuvas. Apie 100 metrų į rytus nuo bunkerio matėsi ginkluoti kareiviai. Buvo aišku, kad viskas suorganizuota iš anksto. Papulkininkiui mane betardant, prie bunkerio pasigirdo stiprus sprogimas, vėliau ir antras, silpnesnis. Prasidėjo šaudymas iš kulkosvaidžių ir automatų. Šaudymui nutilus, mane nuvedė prie bunkerio. Kareiviai keikėsi ir šaukė. <…>

Iš bunkerio buvo iššokęs tik vienas partizanas. Tai buvo būrio apsaugos vadas A. Meškauskas-Elytė, Paulius. Laikydamas ginklą rankoje, jis kniūpsčias gulėjo antroje upelio pusėje. Tikriausiai jis ir metė granatą, sužeisdamas kareivius ir tuo pasinaudodamas iššoko iš bunkerio. <…> Man nuėmė antrankius ir stumte įstūmė į bunkerį dar perspėję, kad, jei paliesiu ginklą, vietoje nušausią. Prie angos buvo sukniubęs L. Grigonis, kuriam kulka pataikė į kairį smilkinį. Bunkeryje buvo tamsu ir pilna dūmų, jie graužė akis. Ant Nemunėlio, kuris vienintelis iš partizanų liko gyvas, buvo sugriuvę Sakalas, Gabrys ir Banga.“

1997 m. spalio mėn. K. Bersėnas netoli susprogdinto L. Grigonio bunkerio surado Prisikėlimo štabo archyvo likučius, kuriuos perdavė Genocido aukų muziejui. Nors dokumentai visiškai sunykę, išlikusi metalinė kapsulė – lyg tos baisios žūties dienos aidas – eksponuojama partizaniniam pasipriešinimui skirtoje ekspozicijoje.

1950 m. lapkričio 23 d. Leonardas Grigonis partizanų vadovybės buvo apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

Vytautas Gužas-Kardas, Genocido aukų muziejaus nuotr.
Vytautas Gužas-Kardas, Genocido aukų muziejaus nuotr.

Vytautas Gužas-Kardas, eidamas Jūros srities štabo viršininko pareigas, dalyvavo 1949 metų partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo pasirašyta garsioji Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Deklaracija. Į šias pareigas kpt. V.Gužas buvo paskirtas 1948 m. gegužės 5 dieną, įkūrus Vakarų Lietuvos sritį.

Nelengvas buvo V.Gužo partizaninis kelias. Tik žuvus pirmajam Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui, skaudi netektis ištiko ir apygardos štabo apsaugos būrį, kuriam tuo metu vadovavo V.Gužas-Mindaugas. 1947 m. balandžio 6 d., per Didįjį penktadienį, Šimkaičių valsčiaus Paparčių kaime apsupime žuvo net vienuolika šio būrio partizanų. Tik “Mindaugui” tuomet pavyko pasitraukti.

V.Gužas, kilęs iš Aukštaitijos, buvęs buhalteris ir Vietinės rinktinės savanoris, labai skaudžiai išgyveno jo būrį ištikusią nelaimę. Norėjo net nusišauti, nes jautė kaltę, kad liko gyvas. Niekaip negalėjo pamiršti kulkosvaidžio ugnimi jį dengusio buvusio gimnazisto Juozo Nausėdos, prieš mirtį sušukusio: "Vade, traukis, aš dengsiu!"...

1949 m. birželį MGB agentas Radzevičius nustatė, kad srities vadas A.Milaševičius-Ruonis kartu su Jūros srities štabo nariais atvyks pas Skaudvilės valsčiuje besigydantį sužeistą srities štabo viršininką V.Gužą-Kardą. Birželio 11 dieną saugumiečiai susekė V.Gužo slapstymosi vietą. Kautynių metu sužeistasis gyvas nepasidavė...

1949 m. birželio 16 d. LLKS tarybos prezidiumo sprendimu Vytautas Gužas-Kardas apdovanotas II laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties); Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sprendimu kpt. V.Gužui po mirties pripažintas kario savanorio statusas.

1998 m. lapkričio 18 d. LR Prezidento dekretu Vytautui Gužui-Kardui suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas.

Juozas Šibaila-Merainis, Genocido aukų muziejaus nuotr.
Juozas Šibaila-Merainis, Genocido aukų muziejaus nuotr.

Juozas Šibaila-Merainis gimė 1905 m. kovo 18 d. Alytaus apskrities Nedzingės valsčiaus Vadėnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją, mokytojavo Alytaus, Ukmergės apskrityse. Apie 1928 m. vedė mokytoją Oną Augustinaitę, augino tris sūnus: Vytautą, Rimvydą ir Kęstutį.

Prasidėjus sovietų okupacijai, J. ir O. Šibailos mokytojavo Ukmergės apskrities Balninkų miestelyje. 1941 m. birželio 14 d. visa J. Šibailos šeima, išskyrus jį patį, nes tuo metu namuose jo nebuvo, buvo ištremta į Sibirą. J. Šibaila liko Lietuvoje, vokiečių okupacijos metais toliau dirbo Balninkų mokykloje mokytoju. Apsisprendęs ginti Tėvynę, 1944 m. įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę.

Grįžus sovietams, J. Šibaila nuo 1944-ųjų rudens įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą – organizavo partizanus Ukmergės apskrityje. Vėliau tapo Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės štabo viršininku, redagavo rinktinės leidinį „Tėvynei šaukiant“. Nuo 1948 m. vasario mėn. dirbo Rytų Lietuvos srities štabe, buvo deleguotas į partizanų vyriausiąją vadovybę. 1948 m. lapkričio mėn. Šiaulių apskrities Dukto miške įvykusiame partizanų atstovų posėdyje Algimanto, Vytauto ir Didžiosios Kovos apygardų įgaliotinis J. Šibaila-Merainis buvo paskirtas laikinai eiti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Visuomeninės dalies viršininko pareigas, jam suteiktas partizanų majoro laipsnis.

1949 m. vasario mėn. Radviliškio rajono Minaičių kaime įvykusiame visos Lietuvos partizanų suvažiavime J. Šibaila buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo nariu, prezidiumo pirmininko pavaduotoju, LLKS Visuomeninės dalies viršininku. 1949 m. vasario 16 d. pasirašė LLKS tarybos Deklaraciją.

1952 m. birželio mėn. J. Šibaila, vykdydamas J. Žemaičio nurodymą, perėmė iš Jono Kimšto-Žalgirio LLKS prezidiumo 3-iosios sekcijos vadovo pareigas. Nors buvo silpnos sveikatos, ir toliau nenuilstamai dirbo, rūpinosi, kad nenutrūktų LLKS organo „Prie rymančio Rūpintojėlio“ leidyba, stengėsi atgaivinti visuomenei skirtą leidinį „Aukštaičių kova“.

1953 m. vasario 11 d., išdavus bunkerį, J. Šibaila-Merainis, Diedukas kartu su savo pavaduotoju Povilu Žiliu-Audrūnu, Klevu žuvo Ramygalos valsčiaus Dovydų miške. 2001 m. liepos 14 d. jų žuvimo vietoje atidengtas paminklinis akmuo.

1950 m. lapkričio 23 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu J. Šibaila-Merainis už drąsą, pasiaukojimą ir ypatingą darbštumą buvo apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiais. Atkūrus Nepriklausomybę, 1997 m. gruodžio 17 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties), 1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu – pulkininko leitenanto laipsnis, tų pačių metų gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

Žurnalas „Valstybė“
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

R. Valatka. Įvartis ranka į Europos ir Anglijos vartus – be galimybės atsilošti (445)

Prieš 30 metų pasaulio čempionato rungtynėse argentinietis Maradona į Anglijos vartus įmušė įvartį ranka. Anglijos svajonė buvo sužlugdyta bjauriausiu būdu. Ketvirtadienį britai referendume pakartojo Maradonos triuką. Kalė įvartį į ES vartus Camerono pakišta ranka. Bet šis įvartis krito ir į Anglijos vartus.

V. Sinica: kokią Europą rinksimės? Britų referendumo pamokos (128)

Šiemet dar nebuvo svarbesnės žinios už britų pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Visoje ES ji sutikta su dideliu ir pagrįstu liūdesiu, nusivylimu ir pykčiu. Tačiau reaguoti reikėtų ne emocijomis, o išvadomis. Nemažai dalykų, kurie daug kam tapo akivaizdūs po britų pasitraukimo, būtų galėję padėti to išvengti, jei būtų suvokti ir įgyvendinti anksčiau.

R. Sadauskas. Obuoliavimas su populizmo demonais – pražūtingas pasirinkimas (55)

Tai buvo netikėta, kaip ilgai vienas kito pakęsti negalėjusių sutuoktinių skyrybos būna netikėtos jų antros eilės pusbroliams ir dėdienėms, sutikdavusiems juos kelis kartus per metus bendrų giminaičių laidotuvėse ir vestuvėse: „Šitaip gerai gyveno – mašina nauja, paskolą už namą išsimokėjo – tai ko jiems dar trūko...“

N. Putinaitė. Naujas Mokslo ir studijų įstatymas kokybės nepagerins (74)

Kitą savaitę numatoma Seimui teikti priėmimui naują Mokslo ir studijų įstatymo redakciją. Skubama priimti dar iki vasaros veikiausiai todėl, kad būtų uždėtas politinis pliusas. Tačiau įstatymo priėmimas negali sušvelninti fakto, kad per ketverius metus aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų sferoje neįvyko jokių reikšmingų pozityvių pokyčių, sistema grimzdo į stagnaciją.

Sekmadienio Evangelija. Nesvetingas kaimas (81)

Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius.