Reikia apsikuopti prieš šventes ir atvykstančius svečius, juk nevalia pasirodyti nevalomis, dar pagalvos ką negero. Pamenu, pro vaikystės miestelį sovietijos metu vasaromis driekėsi tarptautinių dviračių varžybų trasa. Miestelio gatves papuošdavo visokiomis, ne vien raudonomis, vėliavomis ir kelius suremontuodavo. Visus, o kitus ir naujai išasfaltuodavo, dar netgi nuplaudavo, kad sportininkai posūkiuose kur ant žvyro paslydę neapvirstų ir neužtrauktų nešlovės tarybinei šaliai arba dėl to susvyruotų tautų draugystė.

Mes, vaikai, sulaužydavome mažiau dviračių todėl patenkinti buvo ir tėvai. Varžyboms pasibaigus, viskas grįždavo į savo vietas - vėliavas paslėpdavo iki kitų metų, o tai pačiais šviežiais keliais, rudenį prasidėjus raudonosios armijos manevrams prie Nemuno, važiuodavo taiką pasaulyje saugantys sovietiniai tankai ir kitos karinės mašinos. Iš jų irgi buvo naudos, nes, natūrinių mainų principu, dyzelinis kuras, abiems pusėms priimtinu santykiu, dideliais kiekiais buvo mainomas į kitą skystį (kursas maždaug 0.5:100 l.).

Rimas Bružas
Mintinai „iškalto“ nuoširdumo pozos sustingusios nupoliruotuose fasaduose, slepiančiuose voratinklius ir landynes, kaip apleisti miestai vaiduokliai, kur didingi fasadai regisi pamėkliškais, bet už jų galima pasislėpti ar prisidengti kaip už frazės - „gyvenu gerai“.
Vaikams irgi buvo gerai, nes per pertraukas kareivai leisdavo pasėdėti kovinėje mašinoje ir net užsidėti tankisto šalmą. Tiesa, už tai reikėdavo juos pavaišinti iš mokyklos valgyklos atneštais „koržikais“ (toks konditerijos gaminys iš tešlos kietumu primenantis kreidą). O kartą kaimynas, kuriam pasisekė pabuvoti pačioje Maskvoje ir mauzoliejuje pamatyti patį, tiesa labai negyvą, Leniną (apie tai jis pasakojo dar kokius metus), iš nuostabos ir susižavėjimo vertė kiemo vaikus aikčioti dar ir dėl neįprastos, bet labai sveikintinos tvarkos, nes į sovietų lopšį, miestą didvyrį - Maskvą buvo nevalia įvažiuoti murzinu autmobiliu.

Vairuotojus „nevaleikas“ miesto prieigose sustabdydavo milcininkas ir liepdavo savo dulkėtą automobilį nusiplauti vietoje, vėliau asmeniškai patikrindavo ir tik tuomet tapdavai vertas riedėti raudonosios sostinės gatvėmis. Todėl Maskva buvo tokia graži ir švari. Beveik kaip Vilnius šiandien – blizgančiu fasadu ir kvepiantis dažais. Tačiau, kužda mintis, jog rudenį gyvenimas grįš į savas dulėtas vėžias ir rudens lietūs nuplaus Geležinio vilko metalinių turėklų dažus, aptaškys degalinę Kaune, Klaipėdos ir Šiaulių gatvių žibintai nuo drėgmės ir vėl surūdys, o Panevėžyje ir vėl įprastai pakvips kasdienybe.

Šventės turi prastą savybę praeiti ir po jų, it po Kalėdų ar gimtadienio, pasidaro tik liūdniau, niūriau ir pilkiau. Todėl šventes reikia švęsti Benjamino Kordušo stiliumi t.y. paskutinį grašį atiduoti, idant svečias būtų sotus, patenkintas ir visaip pamalonintas ir skleistų žinią apie krašto grožį ir svetingumą, o paskui nors ir tvanas. Savi žmonės juk pripratę murkytis kasdienybėje, o prieš svečią apsikiaulinti, šiukštu, nevalia.

Apsikuopimui yra proga ir tai labai buitiška beigi žmogiška. Juk dažniausiai indus mazgojame ir grindis plaunam laukdami svarbaus žmogaus, nes įspūdį padaryti reikia tvarkingo žmogaus. Tuomet net prieš metus atsilupusį tapetą pakyla ranka priklijuoti ar pakeisti tuoleto gaiviklį. Kaip prieš žmoną namie juk prašmatnios eilutės nesivelkam, taupome ją ypatingoms progoms ir garbiems svečiams ar kitiems svarbiems atsitikimams, o mūsų moterys mums mainais juk namie nesidabina. Fasadus purenam įprastai ne dėl savęs, bet kitų akis pamalonint norėdami.

Prie svečių juk įprastai net nesipykstam, atvirkščiai – imituojame išskirtinę darną ir durimis trankome tik jiems išėjus. Proginė estetika, kaip sovietinis kumarino, aromatinių aliejų, muskuso, ambros mišinio kvapo odekolonas „Šipr“, proginiai atsiekimai, kaip penkmečio planas įvykdytas per trejus metus prieš partijos suvažiavimą, proginis teisingumas kokiai apvaliai istorijos datai, parodomasis gerumas televizijos ekrane ir proginiai pasipuošimai, kaip generalinis buto švarinimas prieš šventes, kaip tulpė kovo 8-ąją iš prekybos centro pakeliui iš baro ar dirbinė šypsena sutikus daugiau uždirbantį vaikystės draugą.

Mintinai „iškalto“ nuoširdumo pozos sustingusios nupoliruotuose fasaduose, slepiančiuose voratinklius ir landynes, kaip apleisti miestai vaiduokliai, kur didingi fasadai regisi pamėkliškais, bet už jų galima pasislėpti ar prisidengti kaip už frazės - „gyvenu gerai“.