R.Bružas. Baubas televizoriuje

 (404)
Falsifikacijų meistrus ištiko žanro krizė, sensacijų badas, o gal išseko fantazija metus bergždžiai zulinant vieną ir tą pačią tragišką bylą be jokio apčiuopiamo rezultato ir vien kiršinant visuomenę. Gal pasibaigė idiotiški klausimai, papirkti liudininkai, „faktai“ ir „sensacingi tyrimai“, iš kurių atvirai šaipomasi žurnalistų bendruomenėje ir apie tai jau sklando anekdotai.
R.Bružas. Baubas televizoriuje
© Corbis

Geltonoji TV žiniasklaida, kovojanti už tautos mandatą garantuojančius reitingus, atrado naują žanrą – baubą. Sensacijų kūrėjai metė naują dozę sensacijų – mirtiną vandenį, žudantį maistą ir nuodingus kūdikių skiepus. Atsirado jauką prarijusių ir paranoja apsinuodijusių patikliųjų, kurių sielos, reitingų pavidalu, tarsi garantuoja „kūrėjams“ vietą po saule.

Tačiau visuomenės intereso gynimu nekvepia nė iš tolo, nes, kiek teko matyti, nieko išskyrus baimės varymą „kūrėjai“ savo produkcijoje nesiūlo ir atsakomybės tikrai neprisiims, jei kokie patiklieji, prariję sanacijos jauką, atsisakys skiepyti savo atžalą ir, neduok Dieve, atsitiks kas nors negero.

Kalti bus medikai, o žurnalistai vėl turės sensaciją. Taip ir sukasi ciniška, neatsakinga ir nusikalstama sensacijų kūrėjų veiklos karuselė. Žurnalistikoje yra „žinių bado“ terminas, pakišęs koją ne vienam kolegai, kuomet atsiradus grėsmei neturėti žinios, ji simuliuojama. Apie tai, kaip apie antižurnalistikos apraišką, yra rašęs ne vienas žiniasklaidą nagrinėjantis autorius.

Kur faktas nebeskiriamas nuo fikcijos, žurnalistika miršta.
Rimas Bružas

Jeanas Baudrillardas knygoje „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ rašo: „Modelis yra padirbamas, kombinuojant realybės bruožus ir elementus, juos priverčiant „sužaisti“ įvykį, struktūrą ar būsimą situaciją, ir iš to daromi taktiniai sprendimai, kuriais yra operuojama tikrovė“.

Sukuriamas pseudoįvykis, kurio struktūra panaši į klasikinę demagogijos konstravimo schemą, kuomet pirminis įvykis ar faktas išgalvojamas, pagražinamas ar kitaip utriruojamas, o jo pagrindu sukonstruota teorija ar istorija atrodo logiška ir tikėtina. O jeigu „faktu“ tampa viso labo teorija ar versija, kuri rūpestingai apipinama „ekspertais“ ir „įrodymais“, neįgudusios akies žiūrovui sunku ją atskirti nuo realybės.

Rimas Bružas
Rimas Bružas

Taip atsiranda skandalai ir sensacijos, tokiu būdu galima „įrodyti“ ateivių buvimą, taip atsiranda sąmokslo teorijos. Laidos su taip sukonstruoto skandalo įdaru TV rodomos geriausiu laiku, jas veda žvaigždės su rūpesčio už žmoniją raukšlėmis veiduose. Tokio žanro laidų rengėjai mano, kad žiūrovui, pritaikius atitinkamą pavojaus grifą, galima sumaitinti bet ką, reikia tik rasti baubą, kurio bijotų dauguma ir apie tai garsiai pranešti.

Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus tokius dalykus vertina ne rimčiau nei „juokingiausius namų vaizdelius“ ar infošou žanro laidas. Tačiau dalis tą jauką praryja. Yra ir dar vienas, žurnalistikoje aprobuotas žanras – sensacijų dokumentika, kuri, kokybine prasme, reklamos užsakovams nėra įdomi, nes jos auditorija yra mažiausią perkamąją galią turintys žiūrovai.

Geltonoji TV žiniasklaida, kovojanti už tautos mandatą garantuojančius reitingus, atrado naują žanrą – baubą. Sensacijų kūrėjai metė naują dozę sensacijų – mirtiną vandenį, žudantį maistą ir nuodingus kūdikių skiepus.
Rimas Bružas

Todėl dažniausiai nukišama į tolimesnius TV tinklelio užkampius be jokių pretenzijų arba aliuzijų į kokybišką produktą. Tiesa, yra TV kanalų, kurių vadovai iki šiol mano, kad ekstrasensų mūšiai ir kungfu menai gali išgelbėti jų skęstančius laivus. Yra ir tokių, kurie šios kategorijos laidoms skiria geriausią laiką, nes akivaizdu, jog reitingas yra. Viešasis interesas šio žanro kūrėjams rūpi tik tiek, kiek juo manipuliuodami sugebės užkariauti sielų.

Kol reklamos užsakovai leis savo pinigus vėjais, tol šio žanro kūrėjai ir toliau užsiims manipuliacijomis, marazmatiškomis konstrukcijomis suks galvas bei sės paniką. Remiantis jų pačių logika, būtų galima nesunkiai sukonstruoti vieną kitą sąmokslo teorijos modelį, jog visa tai ne daugiau nei dūmų uždanga, atitraukianti dėmesį nuo svarbesnių dalykų.

„Paklausa garantuoja pasiūlą“, skelbia ekonomikos principai. Taisyklė pritaikyta žiniasklaidoje. Be sentimentų – „nieko asmeniško, tik – verslas“. Minios išėjo paskui tikėdamos. Taip gimė minios teismas, kurį it citriną savo naudai išsunkė žiniasklaidos verslas: paliko tuos pačius klausimus kokius rado, bet nauda buvo akivaizdi.

Paaiškinimas gali būti visai paprastas. „Vartojimo visuomenė pasižymi ne tik gėrybių ir paslaugų gausa, bet, ir tai yra dar svarbiau, kad VISKAS YRA PASLAUGA“, - rašo J.Baudrillard‘as. Žiniasklaida yra paslauga, kurią formuoja paklausa. Tai yra verslas, bet jeigu prekybos centre siūlytų pirkti „nematomą apsiaustą“, juk į eilę dėl jo vargu ar atsistosite.
Tačiau su TV žiniasklaida yra kitaip, nes ją vartoti yra lengviau. Paprastai ir lengvai pasiekiama, ji tiesiog prastėja, nes žaidimų reikia vis daugiau ir vis įvairesnių, kadangi tai YRA PASLAUGA, jos teikėjai turi minėtąjį vartotojo mandatą, išreikštą reitingais.

Sukuriamas pseudoįvykis, kurio struktūra panaši į klasikinę demagogijos konstravimo schemą, kuomet pirminis įvykis ar faktas išgalvojamas, pagražinamas ar kitaip utriruojamas, o jo pagrindu sukonstruota teorija ar istorija atrodo logiška ir tikėtina.
Rimas Bružas

Paradoksalu, bet pirma atsirado pasiūla ir tik paskui ją, prieštaraudama verslo logikai, atsekė paklausa. Ji tą pasiūlą tiražavo, kol paklausa ir tuo pačiu pasiūla TV ekranuose įgavo gana pamėklišką formą, kuri iš įpročio ar nesusipratimo vis dar vadinama žurnalistika. Kur faktas nebeskiriamas nuo fikcijos, žurnalistika miršta. „Vis dažniau kyla pavojus, kad varžybose tarp faktų ir sensacijų televizijoje viršų gali paimti sensacijos“, - rašoma U.Ulfkotte knygoje „Taip meluoja žurnalistai“.

Problema, galbūt, tame jog tai žiniasklaidos vartotojų kategorijai, kuriai užtenka vienos tiesos, žurnalistas yra arba it koks pusdievis arba beveik šėtonas. Juo besąlygiškai tikima arba jis „parsidavęs“. Kitaip tariant, vertinimuose vyrauja kraštutinumai pamirštant, jog tai viso labo profesija, kurios darbo rezultatą reikėtų vertinti taikant tuos pačius protingumo kriterijus („nematomas apsiaustas“). Nieko nuostabaus, prisimenant formuluotę, kadaise taikytą policininkams: „policija – visuomenės veidrodis“. Žiniasklaida taip pat.

Šiais visuotinės deheroizacijos laikais, ne pro šalį būtų ant žemės nuleisti ir žurnalistus, juo labiau, kad kai kurių profesinė veikla orientuota toli gražu ne į jiems deleguotą visuomenės interesų atstovavimo funkciją. Akivaizdu, jog realybės simuliuotojai neturi tokio tikslo, nes žongliruodami primityviausiais (ne žemiausiais, bet pirmapradžiais) žmogaus refleksais – baime, pykčiu ir skausmu, nėra įgalūs pasiūlyti nieko konstruktyvaus ar alternatyvaus bet kokiu nagrinėjamu klausimu.

Netgi diskusija, kaip vertybė, kurioje gimsta trapi tiesa, regis, nėra nei tikslas, nei siekiamybė. Veikiau - dar vienas būdas pademonstruoti savo tiesą arba save.

Apgailėtina beįsigalinti praktika, jog pakalbinti abi puses yra kone silpnumo ženklas. Sunku patikėti, jog tokių laidų rengėjai nėra girdėję, kad yra įstatymų nustatyti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Vienas jų – viešoji informacija turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, tačiau kas gali priversti jų laikytis? Visuomenė, nesileisdama būti kvailinama, ir reklamos užsakovai, brangindami gerą savo vardą ir atsisakydami būti šio cirko dalimi.

Žvelgiant į šią žiniasklaidos rūšį, kurios net žiniasklaida vadinti nesinori, atrodo, jog jos kūrėjai bloškia visą Lietuvos žurnalistiką dvidešimčia metų atgal, kuomet TV ekranuose karaliavo Anatolijus Kašpirovskis, o MTV buvo langas į Vakarų civilizaciją. Kur sveiką protą užgoždavo nuostabos šūksniai, kurie ir šiandien daugeliui žurnalistų yra siekiamybė, nes apie skandalus žmonės kalba ir nesvarbu, kiek juose tiesos, svarbiau, kiek tiesa apsimoka jų kūrėjams, kurių rankose reitingų koziris, o po manęs nors ir tvanas...

Žurnalistas turi ir privalo klausti, būtina klausimus ir problemas kelti viešumon, tačiau šiandien, regis, viešasis interesas žiniasklaidai tėra įrankis.

Prisimenu vieną savo pašnekovų, kuris paklaustas apie žurnalistiką mūsų šalyje, atsakė anekdotu: „Lietuvis klausia anglo aristokrato: ką darai, kad tavo veja prie namo tokia graži? Nieko, atsako britas, – kasdien kerpu ir laistau. Tik tiek? – nustemba lietuvis. Tik tiek, – atsako jam išeinančiam ir pavymui priduria, – Tiesa, tai daro jau kelios mūsų šeimos kartos“.

Autorius yra žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Paskutinė vieta (149)

Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:

Kaip vyko dujų ataka oro uoste: kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė, rengdamiesi mirčiai (468)

Kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė. Daugelis iššoko pro langus į aerodromą, bet greit sušokinėjo atgal, kai į juos pasipylė taikli ugnis. Sužeistieji, kurie negalėjo judėti, gulėjo veidu žemyn, kurie miegmaišiuose, kurie – be jų ir kriokė rengdamiesi mirčiai.

A. Vaškevičius. Taip, estai. Ir vėl tie estai (84)

Taip, estai. Ir vėl tie estai, pasiskelbę kuriantys „superministeriją“. Lietuvoje atgarsiai ir rezonansai daugiau nei audringi. Artėjant rinkimams – nuostabiai patogi tema pasireikšti. Nuomonės, lentelės, diagramos tiesiog burbuliuoja viešosios erdvės katile.

N. Vasiliauskaitė. Meskite jas pro langą! (202)

Mėlynės, kuriomis neseniai kvietė dabintis „Pagalbos moterims linija“ (po to, feisbukiečiams sureagavus į šį hipsteriškai šmaikštų verslo planelį adekvačiai, kaip į kraupiai cinišką patyčią, savanorės paskelbė atsišaukimą, jog nepakęs savo puslapyje „piktų žmonių“, rašančių „destruktyvius ir nekultūringus“ komentarus ir viską, išskyrus padėkas, ištrynė) – visai neblogas pretekstas pamatyti, kad būtent taip veikia bemaž visas nevyriausybinis sektorius, visos pagalbos linijos, visi socialinio jautrumo centrai.

G. Mažeikis. Nereikia bijoti Sokurovo ir nepasitikėti savo laisvės galia (145)

Vladimiras Laučius sugretino režisierių Aleksandrą Sokurovą ir populiarios muzikos atlikėją Olegą Gazmanovą kaip analogiškos propagandos skleidėjus ir įvardijo Sokurovą net pavojingesniu, bent jau Lietuvos inteligentams. Leisiu su tokiomis griežtomis emblemomis ir greitais vertinimais nesutikti.